ARISTOKRATAI

Vienas geriausių aristokratų pavyzdžių - monarchų Gottorpų Romanovų giminė. Jie buvo tipiški vakarietiškos kultūros petrapiliečiai. Jų genealogija gerai žinoma. Dinastijos pradininku laikytinas Petras III, Karl'o Friedrich'o von Schleswig-Holstein Gottorp'o sūnus, ir Anna, Petro I Romanovo antrosios santuokos duktė. Petrui III atėjus į valdžią, rusiškos Romanovų dinastijos vyriškos lyties atstovų nebebuvo. Dėl tos priežasties Petras III perėmė Romanovų vardą ir paliko jį savo palikuonims. Šiuo būdu atsirado nauja, Holšteino Gottorpų-Romanovų dinastija.
Įdomu pažvelgti į imperatorių Romanovų kilmės lentelę:

Be abejo, pati kilmė dar nereiškia, kad giminės atstovai ne rusai. Juk tauta pažįstama iš jos kultūros, o grynų tautų nebūna. Negras gimęs ir išaugęs Kinijoje tarp tikrų kinų tautiniu požiūriu bus tikras kinas. Tačiau kokią rusų kultūrą galėjo paveldėti žmonės, vienas po kito gimdami iš kitų šalių ateivių, patenkantys į tradiciją, perkeltą iš Vakarų, be to, ne į rusų miestą, o į dirbtinį miestą finougrų žemėje? Monarchai apskritai visada maišyti, bet Europos monarchai maišėsi savo giminingų Vakarų kultūrų ribose. Taigi nepaisant priimamos stačiatikybės ir rusų kalbos, Gottorpų Romanovų būdas iš esmės negalėjo būti rusiškas, nes nebuvo rusiškos aplinkos, kuri galėjo jį paveikti. Nerusišką jų būdą lėmė iš Vakarų atkelta kultūros tradicija, o pastaroji kaip tik buvo būtinas kiekvieno tikro petrapiliečio požymis. Panašiai kaip šie monarchai, didžiuma tikrų petrapiliečių turėjo šaknų Vakaruose, su kuriomis buvo perimta ir vakarietiška tradicija. Maža to, dėl šios priežasties jie net išoriškai skyrėsi nuo apvaliagalvių, dažnai - azijatiškų bruožų, tikrų rusų. Pagal šiuos kultūrinius ir antropologinius požymius XX a. pradžioje jie jau buvo besusiliejantys į naują vietinę etninę grupę. Tai puikiai jautė ir tikri rusai, kurie nepaisant didžiulio savo pačių antropologinio nevienodumo, jau iš išorės atpažindavo "ponus", kuriuos su neapykanta ėmė vadinti "baltuoju kaulu" po 1917 m. bolševikinio perversmo. Rusijoje šio pobūdžio išvaizdos skirtumas signalizavo ir kultūrinį skirtumą, o tai yra niekas kita, kaip nacionalinis skirtumas. Vienaip ar kitaip valdantieji, bent iki 2 paskutiniųjų monarchų, negalėjo to nesuprasti.  Nikolajus I, 1825-1855, kartą prasitarė neturįs "nė lašo rusiško kraujo". Pasikeitus demografinei ir politinei situacijai, šis suvokimas įvarė daugeliui tikrų petrapiliečių baimę ir savotišką kaltės jausmą dėl savo nerusiškumo. Tai pavirto beprotiška rusofilijos mada Aleksandro III bei Nikolajaus II laikais. Atsirado "švento rusų mužiko" kultas (tie mužikai netrukus išpjaus visus petrapiliečius bei pridergs savo pačių cerkves), kurių vienas - amoralus sukčius Grigoris Rasputinas, būsimo sovietinio "liaudies storastos" Kalinino pirmtakas, atsidūrė tarp valdžios elito ir per pakvaišusią nuo rusofilijos imperatorienę ėmė skirti valstybės ministrus. Užsiimdami rusiškos architektūros cerkvių statyba net Sanct-Peterbourg'o centre, 2 paskutinieji imperatoriai smagiai vaidino rusų carus ir elgėsi diametraliai priešingai savo protėviui miesto įkūrėjui Petru I. Šitaip jie kasė sau duobę, nes rusų būdo nepažino ir nesuprato. Rusofiliška jų beprotystė pagaliau išsiliejo į 1914 m. karą su Vokietiją bei miesto vardo pakeitimą rusišku. Tai ir buvo tiek Sanct-Peterbourg'o, tiek jų pačių žlugimo pradžia.

Nikolajus II ir Aliks Gottorpai Romanovai (2 ir 3 trečioje eilėje iš kairės) tarp savo giminių D.Britanijoje. 1 antroje eilėje sėdi kaizeris Wilhelm'as II, 2 - britų karalienė Victoria.

Imperatorienė Aleksandra su sosto įpėdiniu Aleksiu Marso lauke Sanct-Peterbourg'e 
ties Vasaros sodu, 1915 m.

Aleksandras II su antrąja žmona kunigaikštyte Dolgorukova
bei nedinastiniais vaikais Georgiu ir Olga.

Aleksandras III su dukra Olga, jo žmona Marija Dagmar su sūnumi Michailu, kiti vaikai - 
būsimasis imperatorius Nikolajus, dukra Ksenija, sosto įpėdinis Georgis (greit miręs džiova).

Nikolajaus II brolis Michailas žaidžiantis kroketą, 1906 m.

Nikolajaus II pusbrolis Didysis Kunigaikštis Dmitris. 1910 m.

Nikolajus II ir Didysis Kunigaikštis Nikolajus Nikolaevičius.

Imperatorienės sesuo būsimoji šventoji Elisabeta su vyru DK Sergėjumi Gottorpu Romanovu
(nužudytas teroristų būdamas Maskvos gen. gubernatoriumi).

Grafas Sergėjus Witte, įžvalgus karo su Vokietija priešininkas
bei negailestingas rusų mėgstamo Petro Stolypino kritikas.

Imperatorienės draugė Rasputino gerbėja religinė psichopatė Anna Vyrubova (kairėje) 
rusų bojarienės rūbais.

Rasputino žudikas Dūmos narys Vladimiras Puryszkiewicz'ius.