CHRONOLOGIJA

 

XII a. Novgorodas uždeda Ingrijai (Inkerin-maa) duokles.
1181–1195 Popiežiaus Aleksandro III valdymas. Draudimas "pardavinėti ginklus Ingrijos pagonims".
1240 Jungtinė ingrų ir rusų kariuomenė, vadovaujama Novgorodo kunigaikščio Aleksandro, sumuša švedus prie Nevos.
1478 Maskvos kunigaikštystė užgrobia Novgorodą.
1484–1486 Pirmosios žiaurios ingrų deportacijos į Rusiją.
1617 Švedai aneksuoja Ingriją pavadindami ją Ingermanlandu. Stolbovo taikos sutartis tarp Švedijos ir Rusijos. Švedai ima kelti į Ingriją suomius liuteronus.
1670–1734 Gyveno Domenico Andrea Trezzini, pirmasis Sanct-Peterbourg'o architektas, Šv. Petro ir Pauliaus katedros, Dvylikos Kolegijų, Menšikovo rūmų bei kitų svarbesnių statinių autorius.
1679–1719 Gyveno Jean'as Baptiste'as Leblond, prancūzų architektas, Sanct-Peterbourg'o miesto bei imperinių priemiesčių planavimo autorius.
1686–1743 Gyveno Michailas Zemcovas, Sanct-Peterbourg'o architektas, Aničkovo rūmų autorius.
1700–1771 Gyveno Bartolomeo Francesco Rastrelli, skulptoriaus sūnus, didžiausias Sct.-Peterbourg'o architektas, (trečiųjų) Žiemos Rūmų, Katarinos rūmų Caro Miestelyje (Sarskoe < Saarikylä), kitų baroko šedevrų autorius.
1703 Vakarų orientacijos rusų valdovas Petras I Romanovas (g. 1672 m., caras nuo 1682 m. drauge su broliu Ivanu V, autokratas nuo 1689 m.) įkuria Sanct-Peterbourg'ą Nevos upės žiotyse Ingrijoje švedų Nyen tvirtovės (suomiškai Nevanlinna 'Nevos miestas') vietoje, atkariavęs šią finougrišką žemę iš švedų Šiaurės Kare. Į pietvakarius nuo Nyen, Kiškių saloje (Jänisaari), pastatoma nauja tvirtovė. Tikslas – paversti Rusiją europine valstybe. Tačiau užsibrėžta europizacija (vesternizacija) buvo pasiekta tik šiame mažame Ingrijos gabale, naujajame olandų pavyzdžiu pastatytame mieste, iš kurio Petras I išgujo visa, kas buvo būdinga jo nekenčiamai Rusijai, pradedant nuo barzdų. Nuosekliai Petras I apribojo ir stačiatikybę, istorinę rusų ideologiją, panaikinęs patriarcho instituciją ir pajungęs bažnyčią valstybei.  
1704 Ingrijos valstiečių pavertimas baudžiauninkais, laivų statyklos atidarymas kairiajame Nevos krante.
1710 Ingrija oficialiai inkorporuojama į Rusijos sudėtį kaip provincija. Ingriškų vietovardžių rusifikacijos pradžia.
Pirmoji viešoji pramoga miesto gyventojams: daugiau kaip 70 nykštukų vokiškais drabužiais procesija švenčiant Petro I vyriausiojo dvaro nykštuko vestuves.
1710–1716 Menšikovo rūmų statyba Domenico Trezzini projektu dešiniajame Nevos krante.
1710–1794 Gyveno Antonio Rinaldi, Sanct-Peterbourg'o architektas, rūmų Oranienbaume ir Gatčinoje, Marmuro Rūmų Sanct-Peterbourg'e autorius.
1711 Pirmųjų Žiemos Rūmų kairiajame Nevos krante pastatymas.
1712–1733 Domenico Trezzini įgyvendina savo didžiausią projektą – Šv. Petro ir Pauliaus katedros iškėlimą Janisaaryje.
1713 Rusijos sostinė perkeliama iš Maskvos į Sanct-Peterbourg'ą. Visi administraciniai pastatai išdėstomi dešiniajame Nevos krante.
1713–1780(?) Gyveno Sabbas Czewakinski's, Sct.-Peterbourg'o architektas, Šv. Mikalojaus katedros, Šeremetjevo bei Šuvalovo rūmų, Ermitažo Caro Miestelio Katarinos parke autorius.
1714 Kairiajame Nevos krante pastatomi Vasaros Rūmai pagal bendrą Domenico Trezzini bei Berlyno architekto Andreas Schlüter'io projektą.
1717 Pradžia reformų, kurios sulaužė rusų administravimo tradicijas, įvedė kolegijas – ministerijų prototipą, pakeitė mitologinį bažnytinį kalendorių civiliniu, civilinėje praktikoje panaikino bažnytinę slavų abėcėlę, įvedė vakarietiško tipo švietimą.
1719–1721 Antrųjų Žiemos Rūmų statyba toje pačioje vietoje.
1719–1734 Kunstcamera muziejaus pastatymas dešiniajame Nevos krante pagal Domenico Trezzini projektą.
1719–1790 Aleksandro Neviškio Lauros statyba pagal Domenico Trezzini projektą (užbaigė Ivanas Starovas). Gatvė nuo Laivų statyklos iki Lauros gauna Nevos prospekto vardą (Nevski prospekt).
1721 Patriarchato panaikinimas bei bažnyčios pajungimas Valstybės Sinodui Sanct-Peterbourg'e.
1721 10 10–17 Pirmasis didelis viešas maskaradas švenčiant Nystad'o taikos sutartį su švedais. Petras I pasirodo olandų jūreivio rūbais.
1721 10 22 Senatas apdovanoja Petrą I Imperatoriaus titulu. Sanct-Peterbourg'as – Imperijos sostinė.
1722 Bajorystės demokratizavimas – civilinės ir karinės tarnybos Rangų tabelio įvedimas, kuris leido tapti bajoru kiekvienam, pasiekusiam tikrojo valstybės tarėjo arba pulkininko laipsnį. Ši bajorystė paveldima.
1722–1742 Administracinio Dvylikos Kolegijų centro statyba Vasilio saloje (tikras vardas – Hirvisaari "Briedžių sala") pagal Domenico Trezzini projektą.
1725 02 08 Petro I mirtis. Imperatorius nepaliko vyriško įpėdinio iš savo antrosios santuokos.
1725–1727 Katarinos I, Petro I antrosios žmonos (1712, g. Martos Skauranskaitės, Latvijos valstiečio lietuvio dukters, lenkiškai – Skowronska) valdymas.
1726–1772 Gyveno Aleksandras Kokorinovas, Sanct-Peterbourg'o architektas, Dailės Akademijos statybos projekto bendraautoris bei šios Akademijos direktorius.
1727–1730 Petro II Romanovo (g. 1715 m.), Petro I anūko, valdymas. Jis buvo Petro I mirtimi nubausto (1718) pirmosios santuokos sūnaus sosto įpėdinio Aleksio sūnus.
1730–1740 Annos Romanovos, Petro I brolio caro Ivano V dukters, valdymas.
1732–1738 Pirmosios Laivų statyklos vietoje priešais Dvylika Kolegijų iškyla Admiraliteto kompleksas.
1730(?)–1801 Gyveno Georgas Velten'as, Sanct-Peterbourg'o architektas, Dailės Akademijos direktorius, išplėtojęs Žiemos Rūmų kompleksą.
1735(?)–1812(?) Gyveno Charles'as Cameron'as, Sanct-Peterbourg'o architektas, Admiraliteto vyr. architektas 1802–1805 m., Imperatoriškųjų Rūmų Paulovske (Paulluste), Kamerono Galerijos bei Agato Kambarių Caro (Saarskoe) Miestelyje autorius.
1736–1737 Gaisrai sunaikina 2/3 Admiraliteto salos (tarp upių Neva ir Mja, rusiškai – Moika). Atstatymo komisija padalija Miestą į 5 dalis: 1 – Admiraliteto (nuo Nevos iki Fontanų upės), 2 – Liejyklos (nuo Admiraliteto iki Nevos į Ochtos pusę kitapus Nevos), 3 – Maskvos (į pietus nuo Fontanų upės iki Katarinehofo prie Suomių įlankos), 4 – Vasilio (Briedžių, Hirvisaari) salos, 5 – Petrogrado (iš 2 vad. Pusių arba Šalių: Petrogrado Beržų saloje, Koivusaari , ir Vyborgo, Viipuri, likusioje šiaurinėje miesto dalyje). Administracinis centras perkeliamas nuo dešiniojo Nevos kranto į Admiraliteto dalį kairiajame krante.
1740–1741 Ivano VI Johann'o Ulrich'o, Annos Romanovos bei Antono Ulricho von Braunschweig Lüneburg sūnaus, valdymas.
1740–1802 Gyveno Vicenzo Brenna, Sanct-Peterbourg'o architektas, vienas iš Imeratoriškųjų Rūmų Paulluste autorių, Pauliaus I Mykolo Pilies (Michailovski zamok) statytojas.
1741–1762 Elisabetos Romanovos, Petro I dukters iš antrosios santuokos,  valdymas.
1742 Mokslų Akademijos atidarymas Kunstcamera Muziejaus pastate.
1744–1817 Gyveno Giacomo Quarenghi, Sanct-Peterbourg'o architektas, Mokslų Akademijos, Smalininkų (Smolny) Instituto, Ermitažo Teatro, Asignacijų Banko, Aleksandro Rūmų Caro Miestelyje bei kitų klasicizmo šedevrų autorius.
1748–1764 Vienuolyno bei katedros Smalininkuose (Smolny) pastatymas pagal Bartolomeo Rastrelli projektą. 
1752–1754 Stroganovų Rūmų pastatymas Nevos prospekto bei Mjos krantinės kampe pagal Bartolomeo Rastrelli projektą.
1754–1763 Antrųjų Žiemos Rūmų gaisras bei trečiųjų Žiemos Rūmų toje pačioje vietoje pastatymas pagal Bartolomeo Rastrelli projektą.
1759–1783 Prancūzų architekto prof. Jean Baptiste Michel Vallin de la Mothe'o veikla Sanct-Peterbourg'e, kur jo kūrybai priklauso Mažojo Ermitažo muziejus, Svečių Kiemo (Gostinny Dvor) prekybos kompleksas, Šv. Kotrynos katalikų Katedra Nevos prospekte, kiti statiniai, žymintys perėjimą nuo baroko prie klasicizmo.
1759–1814  Gyveno Andriejus Voronichinas, Dailės Akademijos profesorius, Sanct-Peterbourg'o architektas, Kazanės Dievo Motinos Paveikslo katedros Nevos prospekte bei Kalnakasybos instituto pastato dešiniajame Nevos krante autorius.
1760–1813 Gyveno prof. Jean Thomas de Thomon, Sanct-Peterbourg'o architektas, Fondų Biržos pastato Hirvisaari salos kišulyje autorius.
1761–1811 Gyveno Andreanas Zacharovas, Sanct-Peterbourg'o architektas, dabartinio Admiraliteto komplekso autorius.
1762 Petro III von Holstein GOTTORP'o valdymas (Karl'io Friedrich'o Gottorp'o bei Petro I antrosios santuokos dukters Annos sūnus, g. 1728 m. Kiel'yje Holšteine, nužudytas žmonos, būs. imp. Katarinos II, Ropšoje). Imp. Pauliaus I tėvas, Gottorpų Romanovų dinastijos pradininkas. Petro III politika neva buvusi antirusiška, nes jis baigė karą prieš Prūsiją ir išvedė iš ten Rusijos okupacinę kariuomenę. Šis faktas iš esmės tebuvo tik pretekstas jo amoraliai žmonai organizuoti dvaro perversmą ir ateiti į valdžią.
1762–1796 Katarinos II (Catharine Sophia Charlotte von Anhalt-Zerbst) valdymas. Ji vadinama "Didžiąja" dėl jos demonstratyvaus palankumo prancūzų švietėjams bei karinių ir teritorinių laimėjimų jos valdymo laikotarpiu. Iš tikrųjų ji pagarsėjo kaip gašli moteris, protegavusi savo meilužius aukštuose administracijos postuose. Nepaisant pagarbos švietėjams, ji nesidrovėjo sutrypti Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo (dalyvavo visuose trijuose 1772, 1793 ir 1795 m. padalijimuose) bei persekioti laisvą mintį pačioje Rusijoje. 
1764–1788 Dailės Akademijos pastatymas pagal Jean'o B.M. Vallin de la Mothe'o ir Aleksandro Kokorinovo projektą.
1766–1777 Prancūzų skulptorius Etienne Maurice Falconet sukuria Sanct-Peterbourg'e garsųjį paminklą Petrui I – vad. Varinį Raitelį.
1768–1785 Marmuro Rūmų statyba Nevos kairiajame krante pagal Antonio Rinaldi projektą.
1769–1848 Gyveno Vasylis Stasovas, Sanct-Peterbourg'o architektas, Imperatoriaus Pauliaus I kareivinių Marso Lauke, taip pat Maskvos ir Narvos triumfo arkų autorius. Be to, jis užbaigė Bartolomeo Rastrelli'o projektuotus darbus statant Žiemos Rūmus bei Caro Miestelio Katarinos Rūmus.
1775–1849 Gyveno Carlas Rossi, Sanct-Peterbourg'o architektas, Didžiojo Kunigaikščio Michailo Rūmų, Elagino Rūmų, Imp. Aleksandros Dramos teatro, Senato ir Sinodo pastatų, Aleksandros aikštės bei Rossi'o gatvės ansamblių, taip pat Rūmų aikštės ansamblio su Generalinio Štabo pastatu autorius.
1779–1846 Gyveno Vasylis Demut-Malinowski's, Dailės Akademijos profesorius ir rektorius, Sanct-Peterbourg'o skulptorius, "Prozerpinos pagrobimo" skulptūrų prie Kalnakasybos instituto laiptų autorius.
1783–1789 Mokslų Akademijos rūmų pastatymas dešiniajame Nevos krante pagal Giacomo Quarenghi projektą.
1786–1858 Gyveno Auguste Ricard de Montferrand, Sanct-Peterbourg'o architektas, Izaoko katedros bei Imperatoriaus Aleksandro kolonos Rūmų aikštėje autorius.
1793–1809 Sanct-Peterbourg'e dirba italų architektas Carlo Domenico Visconti, Pauliaus I Mauzoliejaus Paulluste autorius.
1796–1801

 

 Pauliaus I (g. 1754, Petro III ir Katarinos II sūnus) valdymas. Šis nuostabus romantiškas imperatorius plėtojo Petro I pradėtą vakarietišką politikos kryptį. Sanct-Peterbourg'as sustiprėjo kaip Šiaurės Europos baltiško tipo miestas ir Rusijos metropolija. Būdamas liuteroniškos Prūsijos dorovinių vertybių bei griežtos tvarkos gerbėjas, stačiatikybės aplinkoje jis tegalėjo išreikšti savo nusistatymą tik simpatijomis katolicizmui, kuris iš vienos pusės yra giminingas stačiatikybei, bet iš kitos yra vakarietiškas ir tuo artimesnis liuteronizmui. Kaip Maltos Ordino Didysis Magistras Paulius I tapo pavojingas stačiatikybei, kuri viena tik galėjo būti jungianti grandinė tarp Sanct-Peterbourg'o ir Rusijos. Tuo, o formaliai ir neva netinkama Pauliaus I politika Anglijos atžvilgiu, pasinaudotojo Katarinos II ištvirkinta ir jokios drausmės nenorėjusi aukštuomenė. Imperatorius tapo sąmokslo auka ir buvo nužudytas savo paties ką tik pastatytoje sustiprintoje tvirtovėje (Michailovski Zamok).
1797–1800 Vandens kanalu su pakeliamais tiltais apsupta Mykolo Pilis (Michailovski Zamok) pastatoma prie Fontanų upės ir Vasaros sodo pagal Vicenzo Brenna ir rusų architekto Vasilio Baženovo projektą. 
1798–1877 Gyveno Aleksandras Brullow'as, Sanct-Peterbourg'o architektas, Michailo Teatro, neo-gotikinės bažnyčios Pargolove (Parkala) bei kitų statinių autorius.
1799–1852 Gyveno Karlas Brullow'as, Aleksandro brolis, įžymus Sanct-Peterbourg'o dailininkas tapytojas.
1801–1825 Aleksandro I, Pauliaus I sūnaus, valdymas. Stengdamasis toliau plėtoti Rusijos europeizaciją, iš pradžių laikėsi liberalios politikos, bet supratęs neperžengiamą prarają tarp Vakarų ir Rusijos tradicijos, pasuko į diktatūrą. Jam valdant, Rusija aneksavo Gruziją (1801), Suomiją (1809), Besarabiją (1812) ir Azerbaidžaną (1815). Po pergalės prieš Napoleoną Aleksandras I pagarsėjo kaip vienas iš pagrindinių Šventojo Alianso (Sąjungos) įkūrėjų 1815 m. Vienos Kongrese. Kadangi visiems buvo aišku, jog jį atvedė į valdžią jo tėvo žudikai, bet negalėdamas to nesuprasti, jis nepasipriešino, egzistuoja legenda, neva 1825 m. jis ne mirė Taganroge, bet pasitraukė į vienuolyną kaip vienas iš rusų "starecų" (Dievui artimų išmintingų stačiatikių senių, paprastai – vienuolių). 
1801–1811 Kazanės Dievo Motinos paveikslo katedros statyba Nevos prospekte pagal Aleksandro Voronichino projektą.
1801–1862 Gyveno Alberto Cavos'as, Sanct-Peterbourg'o architektas, pirmojo Dižiojo Teatro (vėliau – Konservatorijos) pastato autorius bei Cirko rekonstruktorius į garsųjį Marijos Teatrą.
1802–1865 Gyveno Andreas Stackenschneider'is, Sanct-Peterbourg'o architektas, Beloselskių-Belozerskių Rūmų Nevos prospekte, Kunigaikštytės Marijos (Mariinski) Rūmų, DK Nikolajaus Rūmų bei DK Aleksio Rūmų prie Mjos autorius, eklektinės statybos meistras.
1804–1810 Briedžių salos (Hirvisaari, Vasilievski) kišulyje pagal Jean'o Thomas de Thomon'o projektą pastatoma Fondų Birža su 2, laivų rostromis papuoštomis, kolonomis.
1805–1867 Gyveno Peter Baron Clodt von Jürgensburg, garsus Sanct-Peterbourg'o skulptorius, 4 žirgą sutramdymą vaizduojančių kompozicijų autorius. Šios Nevos pr. tiltą per Fontanų upė puošaniančios skulptūros dar nukopijuotos Vienoje ir Neapolyje.
1806–1808 Smalininkų (Smolny) Instituto Kilmingosioms Mergaitėms statyba pagal Giacomo Quarenghi projektą.
1806–1823 Andreanas Zacharovas įgyvendina Admiraliteto komplekso rekonstrukciją.
1811–1837 Sanct-Peterbourg'e su pertraukomis gyvena Aleksandras Puškinas (1799–1837), mistinės novelės peterburgiška tematika "Pikų Dama" (1834) autorius.
1813–1889 Gyveno Nicolas Benois, Nikolajaus I ir Aleksandro II Dvaro architektas, Kapelos pastato prie Mjos, neo-gotikinių Imperatoriškųjų arklidžių, neo-gotikinės geležinkelio stoties bei Kavalerijos Korpuso pastato Peterhofe, taip pat Vasaros teatro (Kursaal) Paulluste autorius.
1816–1875  Gyveno Apolinary Krasowski, Sanct-Peterbourg'o inžinierius, racionalizmo architektūroje teorijos pradininkas.
1818–1858 Šv. Izaoko katedros statyba pagal Auguste'o Montferrand'o projektą.
1819–1829 Carlas Rossi's kuria Generalinio Štabo ansamblį Rūmų aikštėje.
1825 12 26 Slaptosios karininkų "Šiaurės Draugijos" organizuotas karinių dalinių sukilimas prieš absoliutizmą ir baudžiavą Sanct-Peterbourg'e. Aleksandro I brolio Nikolajaus I karūnavimo dieną apie 3000 kareivių ir 100 karininkų užėmė Senato aikštę, norėdami priversti valdžią paskelbti vad. "Manifestą Rusijos tautai".
Sukilimas buvo numalšintas dėl jo vado kunigaikščio Sergėjaus Trubeckojaus išdavystės. Sukilimui pralaimėjus, Rusijos Imperijoje įsiviešpatavo policinis režimas, kuris savo ruožtu sukėlė terorizmo ir bolševizmo atsiradimą. Antra vertus, sukilimo pralaimėjimas leido dar beveik 100 metų išlikti metropoliniam Sanct-Peterburg'o viešpatavimui Rusijoje, t.y. įgalino tolesnę vakarietišką (nerusišką) Sanct-Peterbourg'o raidą.
1825–1855 Nikolajaus I valdymas. Imperatorius buvo pasigyręs neturįs savyje "nė lašo rusiško kraujo". Jam valdant, buvo numalšintas Lietuvos ir Lenkijos 1830–1831 m. sukilimas bei, revoliucijai išvengti, pirmą kartą buvo rusams sugalvoti nacionalinės stačiatikiškos ideologijos pamatai.
1829–1834 Senato ir Sinodo rūmų statyba pagal Carl'o Rossi'o projektą.
1829–1894 Gyveno Antonas Rubinstein'as, Sanct-Peterbourg'o pianistas ir kompozitorius, Konservatorijos įkūrėjas (1862).
1833–1838 Šv. Petro liuteronų katedros Nevos prospekte statyba pagal Aleksandro Brullow'o projektą.
1839–1844 Kunigaikštytės Marijos (Mariinski) Rūmų statyba pagal Andreas Stackenschneider'io projektą.
1840–1893  Gyveno didysis petrapilietis Petras Czajkowski's, pasaulinio masto prancūziškos mokyklos kompozitorius, garsių baletų "Spragtukas", "Gulbių ežeras", "Miegančioji gražuolė", simfonijų, koncertų, operų ir kitų klasikinės muzikos šedevrų autorius.
1850 Vokiečių architekto Leo Klenze's (1784–1864) projektuoto viešojo muziejaus prie Žiemos Rūmų Naujasis Ermitažas atidarymas.
1855–1881 Aleksandro II, Nikolajaus I sūnaus, valdymas, pasižymėjęs daugybe demokratinių reformų (1861 m. buvo panaikinta baudžiava). Tuo pat metu sparti XIX a. paskutiniojo ketvirčio miesto industrializacija paskatino tūkstančius išlaisvintų bežemių valstiečių ieškoti sau darbo vietų Sanct-Peterbourg'e, o tai palengvino ir rusiškų revoliucinių sąjūdžių, pirmiausia – "Liaudies Valios" (Narodnaja volia) plitimą. Šiems žmonėms vakarietiškas Sanct-Peterbourg'as buvo giliai svetimas ir simbolizavo (nesvarbu kokią – socialinę ar etninę) priespaudą. Sąjūdžiai įgauna teroristinį pobūdį, juose aktyviai dalyvauja kovojančio dėl nacionalinio išsivadavimo į "sėslumo zonas" įvaryto Jidišlando (žydų Kuršas, Lietuva, Baltarusija, Ukraina) bei kitų diskriminuotų tautų atstovai. Aleksandras II tampa teroristo auka. Ši Dievo malonė apvalė jį nuo daugelio metų santuokinės neištikimybės žmonai, po kurios mirties jis paskubėjo vesti savo meilužę Ekateriną Dolgorukovą (įteisinti ją imperatoriene jam vis dėlto nepavyko). Prieštaringą jo valdymą liudija ir Lietuvos ir Lenkijos 1863–1864 m. sukilimo numalšinimas. Pastarasis, panašiai kaip ir jo tėvo laikais, paskatino tolesnę plėtotę dirbtinės rusų ideologijos, suformuotos į "Autokratijos, Stačiatikybės ir Rusiškumo" koncepciją. Praktiškai ją įgyvendinti ėmėsi tik jo sūnus Aleksandras III bei anūkas Nikolajus II.
1860 Pagal Alberto Cavos'o projektą Cirko pastatas Sanct-Peterbourg'o Kolomnoje rekonstruojamas į Marijos Teatrą.
1862 Antonas Rubinstein'as atidaro Sanct-Peterbourg'o Konservatoriją.
1861–1916 Sanct-Peterbourg'e dirba garsus Marijos Teatro dirigentas kompozitorius Edvardas Naprawnik'as (1839, Bejštas Čekijoje – 1916).
1862–1887 Gyveno žymus Sanct-Peterbourg'o poetas dekadentas Simonas Nadson'as.
1863–1865, 1872 Reformatų bažnyčios prie Mjos upės statyba (architektai H.Bosse ir K.Rachau). Po 1917 m. pastatas bolševikų subjaurotas ir paverstas Ryšininkų klubo kinu.
1870–1960 Gyveno Aleksandras Benois, architekto Nicolas Benois sūnus, žymus Sanct-Peterbourg'o dailininkas, vienas iš grupės "Meno Pasaulis" (Mir iskusstva) steigėjų ir jos vadovas (šiai grupei priklausė ir M.K. Čiurlionis).
1875–1956 Gyveno Reinholdas Gliere'as, paskutinysis Sanct-Peterbourg'o kompozitorius, Himno Didžiajam Miestui autorius.
1876–1877 Gaetano Cinizelli'o cirko statyba (architektai W.Kenel, P.Bernhardt, O.Krehl).
1880–1884 Sanct-Peterbourg'e mokėsi ir kūrė lenkų kilmės rusų dailininkas ir grafikas Michailas Wrubel'is (Wróbel, 1856–1910).
1881–1894 Aleksandro III valdymas sparčiai rusėjančio Sanct-Peterbourg'o sąlygomis. Tai, kartu ir jo tėvo Aleksandro II žūtis, paskatino jį ieškoti sąlyčio su tituline Imperijos nacija bei griebtis įgyvendinti oficialią tautinę rusų ideologiją. Jis, po to – ir jo sūnus Nikolajus II, ima elgtis priešingai Petro I krypčiai ir padaro griežtą posūkį nuo Vakarų kultūros prie įsivaizduojamos idealizuotos rusiškos. Valsybės mastu po slavofilijos ir patriotizmo priedanga skatinamas rusiškas nacionalizmas, pataikaujama tamsių minių instinktams, jos inspiruojamos prieš tautines mažumas, pirmiausia – prieš žydus. Susiformuoja antisemitinė ideologija, prasideda kruvini pogromai. Užsienio politika pasižymi stiprėjančia orientacija į Prancūziją.
1890 12 19 Petro Čaikovskio operos "Pikų dama" premjera Marijos Teatre diriguojant Edvardui Naprawnikui.
1894–1917 Nikolajaus II valdymas. Dar daugiau nei tėvas imperatorius žaidžia senovinį rusų carą. Deja, valdovas pasirodė gana ribotokas (tai pastebėdavo dar jo tėvas, gailėdamasis dėl vyresniojo sūnaus Georgio ankstyvos mirties), jo sprendimai arba klaidingi, arba pavėlavę. Jis nesugebėjo įžvelgti ir išvengti 1905 m. sausio 9 d. provokacijos, tapusios pirmosios revoliucijos pradžia. 1914 m. karas prieš Vokietiją buvo natūralus rusofiliško pamišimo rezultatas, kuris reiškė Sanct-Peterbourg'o bei pačios Gottorpų dinastijos galą. Po 1917 m. vasario revoliucijos, kai Nikolajus II atsisakė nuo sosto, jis su šeima buvo areštuotas ir išsiųstas į Tobolską Sibire. Bent jo šeimą lengvai galėjo išgelbėti karališkieji Anglijos giminės, bet jie nesistengė to daryti. Po bolševikų perversmo kalinai buvo perkelti į Ekaterinburgą ir iššaudyti be teismo 1918 m. liepos 17 d. kartu su ištikimu gydytoju bei tarnais slaptu Lenino ir Sverdlovo įsakymu. Tuo pat metu buvo irgi slaptai išžudyti jų giminės Alapaevske (ten žuvo ir jaunesnysis brolis Michailas Gottorpas Romanovas, irgi atsisakęs nuo sosto ir nuo pat 1917 m. vasario pats pasiskelbęs revoliucionieriumi). Šios barbariškos niekuo dėtų moterų ir vaikų žudynės, vykdytos slaptai aukščiausios valdžios nurodymu, tapo viso paskesnio kruvino bolševikų teroro pradžia. Garsioji "carinė priespauda" nė iš tolo negalėjo prilygti milijoninėmis Stalino represijomis vainikuotai kruvinai raudonojo fašizmo diktatūrai, vykdžiusiai etninį valymą Ingrijoje bei masinį stratocidą sovietinėse "respublikose". Nikolajaus II šeimos nužudymo namai Ekaterinburge (žudynių pretekstu pervadintame Sverlovsku) sovietmečiu tapo piligrimavimo vieta. Tai labai erzino komunistinę valdžią. Todėl būsimasis Rusijos prezidentas, būdamas Sverdlovsko srities kompartijos 1-uoju sekretoriumi, įsakė tuos namus susprogdinti. Šitaip alkoholikas Borisas Elcinas prisidėjo prie žudikų, nuo pat 1918 07 17, panašiai kaip ir visi žudikai, naikinusių savo nusikaltimo pėdsakus, ir prisiėmė ant savęs istorinę kruviną kaltę.
1914 Sanct-Peterbourg'o Vardo panaikinimas. Miestas pavadintas Petrogradu.
1917  Vasario revoliucija ir monarchijos panaikinimas.
1917 10 25 /
          11 7		 Levas Trockis organizuoja bolševikinį sukilimą prieš teisėtą Laikinąją Vyriausybę. Į valdžią ateina Vladimiras Leninas. Sanct-Peterbourg'o metropolijos galas, genocido epochos pradžia.