RUSŲ BŪDAS

Sanct-Peterbourg'e rusų tautos atstovai visada sudarė daugiau kaip 80% gyventojų. Visais laikais jie buvo daugiausia darbininkai. Iš pradžių jie buvo tik laikinai atvykstantys uždarbiauti sezoniniai darbininkai.  XVIII a. telkėsi Rusų slabadoje, bet XIX a. pabaigoje, ryšium su industrializacija, tampa jau nuolatiniais rezidentais, kartu su baltarusiais sudarydami pagrindą būsimai etno-socialinei revoliucijai.  Nuo XIX a. vidurio tiek atvykstančiųjų, tiek nuolatinių rusų gyventojų rajonai buvo periferiniai:  Viipurio Pusė (Vyborgskaja storona) šiaurės rytuose, Ohta rytuose, visa (išskyrus Katarinehofą) pietinė dalis (iš esmės pramoninė), kurios šiaurinė riba ėjo Sodų (Sadovaja) g-ve, bet 1 kvartalu nepasiekus Nevos prospekto suko į pietryčius iki Litejnaja g-vės (pr.) ir (su nedidelėmis išimtimis) įsiliejo į visą likusį plotą tarp pastarosios g-vės ir Nevos.  Tai ir yra vadinamas Dostojevskio Peterburgas  (F. Dostojevskis kruopščiai aprašė šiuos rajonus savo romanuose, bet būdamas nuoseklus, pagrįstai kritikavo vakarietišką centrinio Sanct-Peterbourg'o architektūrą už rusui svetimą charakterį).

Rusų tauta neišliko savo pirmosios Kijevo valstybės teritorijoje – ilgainiui pirminių rusinų pagrindu ten susidarė kita, ukrainiečių tauta. Tai, kas dabar vadinama rusais, yra tam tikras per kelis šimtmečius išplitęs rusakalbis konglomeratas, nutautinęs daugelį kaimynų, įtrauktų į jo orbitą. Dėl tos priežasties, šis nuolat plintantis junginys iki galo taip ir nėra susiformavęs, t.y. neturi ryškios "nacionalinės paradigmos", bet pasižymi jam būdingais ne tiek teigiamo, kiek (daugeliui) neigiamo pobūdžio bruožais. Kai kurie iš jų pasitaiko ir tarp kultūringesnių tautų, bet tik visa darni jų suma, "puokštė" (rusiškai pasakytume buket priznakov) padaro tikrą rusišką efektą.

1. Vandališkas nepakantumas stokojant pažinimo.
Rusai nemėgsta to, ko nesupranta, bet įtaria esant kitų akimis pranašumu lyginant su jais.  Tai pirmiausia visa Vakarų tradicija, nuolat kritikuojama pirma kaip nepravoslaviška, paskui – kaip anti-sovietinė, dabar – kaip anti-rusiška. Bet tos tradicijos jie negali suvokti dėl menko pažinimo (teko girdėti net iš formaliai išsilavinusių žmonių tokių stulbinančių klausimų kaip antai  "Argi musulmonai ne katalikai?" arba "Ar katalikai krikščionys?"). Kadangi Sanct-Peterbourg'as nuolat kūrė tos tradicijos pavyzdžius, rusai noriai juos ignoravo. Petrapilietis Petras Čaikovskis (kurio motina buvo prancūzė, o tėvas, kaip matyti iš pavardės – Rusijos lenkų palikuonis) laikomas rusų kompozitoriumi. Be abejo, galima rasti tūkstančius išsilavinusių rusų, kurie mėgsta jo muziką. Bet tai nelygu italų meilei savo kompozitoriams. Jei paprasti italai mėgsta dainuoti ištraukas iš savo garsių nacionalinių operų, o Varšuvos požeminėje perėjoje galima sutikti ubagaujantį muzikantą, armonika atliekantį Šopeno kūrinius, tai milijonai rusų nedelsdami išjungia per radiją transliuojamą Čaikovskio muziką, lygiai kaip Bethoveno ar bet kurią kitą vakarietišką klasiką. Žlugus Sanct-Peterbourg'o valdymui, daugelis kultūros paminklų tapo vandalizmo objektu, vitražai miesto laiptinių languose buvo rusų jaunuolių išdaužomi. Ne todėl, kad tie jaunuoliai "blogi", bet kadangi vitražai buvo nesuprantami ir atrodė tarsi nereikalinga ir nesveika svetimų kvailių keistenybė. Tipiškas buvo daugelį metų neliečiamas užrašas kreida (apie užrašus žr. toliau, 2) ant vienos iš 4 garsių P.Clodto skulptūrų "Žirgo sutramdymas". Po autoriniu ženklu "Lipdė ir liejo baronas Petras Clodt'as" kažkas urašė "Lipdė ir liejo rusų tauta". Tai nebuvo vien tik komunistinės indoktrinacijos ženklas (tokiu atveju būtų pakakę žodžių "Darbo liaudis" ar pan.), bet nuoširdi paprasto ruso nuostabos išraiška, kad kažkoks "užsienietis" įvardijamas kaip šio keisto miesto kūrėjas. Priešingu atveju pats tas rusas būtų turėjęs prisipažinti, kad ne baronas Petras Clodt'as, bet jis pats šiame mieste yra "užsienietis". Rusai stengėsi šį svetimą miestą surusinti, padaryti panašesnį į savo pasaulį, o tai buvo pasiekiama tik naikinant visa, kas nerusiška (plg. net oficialų architektūros naikinimą rusų užimtame Karaliaučiuje, kai buvo liepta nudaužti nuo pastatų visus ornamentus "vokiškai dvasiai" pašalinti). Visos statulos Sanct-Peterbourg'o parkuose buvo daužomos arba bent liko be nosių. Taip atsitiko net garsaus Vasaros sodo statuloms – valdžia juk negalėjo prie kiekvienos statulos pastatyti po policininką. Žavi yra Floros statulos Paulovsko (Paullusto) parko amfiteatre istorija. Daugybę kartų ją ir aplinkinę baliustradą restauravo, bet kiekvienąkart viskas galų gale būdavo sudaužyta ir išlaužta. Be abejo, vandalizmo atvejų yra ir Vakaruose. Bet niekas nėra girdėjęs, kad pvz. Berlyno Charlottenburg'o parko paminklai būtų daugelio kartų iki pat šių dienų su stebėtinu paveldimumu nuoseklumu daužomi, išrėžiant vardus bei nepadorius įrašus peiliais ant marmuro, kaip tai yra Paulovske arba Caro Miestelyje. Paskutinysis didelis rusų chuliganų vandalizmas Paulovske – G.Velteno 1794 m. (atstatytos 1876 m.) medinės liuteronų bažnyčios sudeginimas. Garsaus Katarinos parko Caro miestelyje Marmurinio tilto marmuriniai baliustrados rutuliai nudaužomi dešimtmetis po dešimtmečio. Kažkoks chuliganas sugebėjo palikti peilio įrašą net ant marmurinės Jordano laiprinės baliustrados Žiemos Rūmuose:

Rusų meninės dvasios išraiška: peilio raižinys Andrej, kt.
Muziejaus "Valstybinis Ermitažas" fondai. 1991 m.

Nėra reikalo minėti vandališko Sanct-Peterbourg'o kapinių sunaikinimo – čia vėlgi peršasi paralelė su Karaliaučiumi. Galiausiai valdžia turėjo surinkti marmurinių statulų ir antkapių likučius bei suvežti juos į Leningrado miesto skulptūros muziejų. Tai ir yra tikroji šio muziejaus atsiradimo priežastis. Užtat rusai turi savo nuovoką, kas yra grožis. Kai į Rusiją iš Japonijos pateko rytietiškos žmogaus formos viena į kitą įstatomos medinės dėžutės, tai sukėlė tokį nepaprastą rusų susižavėjimą, kad jie pavadino tuos žaislus sau mielu žodžiu matrioška ir padarė iš jų nacionalinį meną. Dabar iš Vakarų atvykstantys melui patiklūs turistai perka tas "matrioškas" "rusų architekto" "Varfolomėjaus Varfolomeevičiaus" Rastrellio statytų Žiemos Rūmų suvenyrų kioskuose – mat, jie apsilankė Rusijoje! Svarbu, kad tos šlykštynės būtų kuo ryškiausios ir blizgančios. Nė vienas normalus rusas nemyš savo kaime prie "selsoveto" ar "kultūros" namų durų. Visos Sanct-Peterbourg'o laiptinės yra apmyžtos, net įėjimai į gyvenamuosius namus pačiame centre, ypač – Mažajame Nevos prospekte. Kai centrinė katalikų katedra Nevos prospekte buvo restauruota jau Gorbačiovo laikais (bet po to paslaptingai, matyt, nacionalinio "tyrumo" gynėjų, sudeginta - "paslaptis" analogiškai pasikartojo 2002 m. gruodžio 6 d. sudegus tikintiesiems atiduodamai 1779 m. liuteronų Šv. Onos kirchei), priešais fasadą įsikūrė dailininkų turgelis. Dailininkai ir praeiviai eidavo šlapintis už katedros kolonų. Smarvė buvo neišpasakyta. Ar kas nors panašaus yra įmanoma nacionalinėse Paryžiaus ar Londono sostinėse? Rusams Sanct-Peterbourg'as niekad nebuvo sava sostinė.

2. Aistra rašyti ant sienų. 
Peilio raižiniai paprastai išreiškia kitą tipišką ruso bruožą – aistrą rašyti ant sienų. Žinoma, vaikiškas graffiti menas dabar itin paplitęs ir Vakaruose, turi internacionalinį stilių. Rusų įrašai – kas kita. Tai vėlgi giluminė tradicija. Ne tik kad peilių išraižytos sėdynės su užrašais "Čia buvo..." yra būdingas viešojo transporto požymis, bet yra ir ištisa sieninių užrašų Karalija – viešieji tualetai. Be abejo, atitinkamų įrašų galima rasti ir Vakarų tualetuose. Bet ten įrašai yra bent prasminiai. Rusų tualetuose dominuoja dviejų rūšių įrašai: arba iš kartos į kartą einantys vis tie patys posakiai apie tai, kas iš vieno lizdo, "humoristiniai eilėraščiai" "Esli ty posral zaraza, diorni ručku unitazą" ir pan., arba tiesiog seksualinės sferos keiksmažodžiai be jokio turinio.  Ši didžioji nacionalinė aistra gavo oficialią valdžios paramą, kai Maskva pareiškė Vokietijai protestą, dėl 1945 m. rusų kareivių įrašų nutrynimo nuo restauruojamo Reichstago sienų. Kuri kita nacija pasižymėjo įrašais ant nukariautos sostinės parlamento sienų bei vėlesniais vyriausybiniais protestais dėl sieninių įrašų panaikinimo?

3. Vodka kaip nacionalinis gėrimas.
Rusų nacionalinis gėrimas yra degtinė vodka. Paraidžiui išvertus, lietuviškai būtų "vandenukas". Vyras laikomas tikru, jei sugeba vienu ypu iškliurkti stiklinę vodkos kaip vandenį. Išmaukti visą litrą vodkos ar spirito yra didžiulio vyriškumo ženklas. Rusijos prezidentas alkoholikas Elcinas demonstravo šį vyriškumą net per protokolinius susitikimus su Vakarų lyderiais.

4. "Matas".
Minėtas vyriškumo demonstravimas turi būti palydimas matu – specifiniais šaunumo pertarais, įterpiamais į kiekvieną frazę po kas penkto ar dešimto žodžio. Ypač dažni mato pertarai yra rusiškas keiksmažodis, reiškiantis vyro lyties organą, bei rusiškas kurvos atitikmuo. Tuo galima be vargo įsitikinti priėjus prie bet kurios besišnekučiuojančios jaunuolių grupės – ausis iš karto pagaus pakartojimus blia blia blia. Kiekvienas jaunuolis tampa vyru maukdamas vodką ir vartodamas matą. Suprantama, tam galima rasti tūkstančius išimčių, bet tradicija matuojama ne tūkstančiais, bet milijonais. Galų gale, svarbus ne tiek šis tipiškas bruožas, kiek jo buvimas greta kitų bruožų. Mato populiarumą reikėtų aiškinti chuliganišku noru sugriauti nepatinkančias svetimųjų primestas moralės normas ir pasiekti visiško chaoso laisvę. O tai parodo, kodėl Rusija yra nusikaltėlių šalis su rusų kalba kaip kriminaliniu žargonu bei su žargoninėmis dainomis iš kriminalinio pasaulio. Tokioje visuomenėje negali būti nė kalbos apie pagarbą įstatymui bei apie teisinę valstybę.

5. Mažybinių žodžių pomėgis. 
Rusai, ypač moterys, be galo mėgsta vartoti mažybines žodžių formas net ir situacijose, kai tos formos logiškai ne vietoje. Nacionalinis gėrimas su meile vadinamas vodočka "degtinėlaitė", stiklinė – stakančik "stikliniukė", dokumentai – dokumentiki "dokumentučiai", bilietas – biletik "bilietukas", arbata – čajok "arbatėlė" tt. Rusės kartais sugeba kalbėti beveik vien mažybiniais žodžiais. Tai tipiškas bruožas liokajų, besistengusių prisimeilinti prie savo ponų.

6. Kolektyvizmas. 
Didelę reikšmę turi visais tais bruožais pasižyminčių žmonių kolektyvizmas. Jei pasirodo kas nors – pvz, inkeris ar vadis, pargrįžtantis iš tremties vietos į rusų apgyvendintą savo ingrišką kaimą – nevartojantis mato pertarų, negeriantis vodkos ir dėl to gyvenantis geriau už kaimynus, jis tampa kolektyvinės neapykantos objektu, o jo namas galiausias padegamas. 1917 m. vasarą Rusijos valstiečiai ėmė masiškai plėšti Slolypino laikais į vienkiemius išsikėlusius ūkininkus, kadangi tie jau gyveno geriau už kitus (vadinas, – jų "sąskaita"). Šis priešistorinės pirmykštės bandos tribualistinio bendrumo instinktas puikiai atskleistas rusiško totalitarizmo apologeto  S. Kara-Murzos knygoje "Sovietinė civilizacija" (Sovetskaja civilizacija. Moskva: Algoritm 2001, plg. psl. 129).

7. Pripažinimas savuoju per kolektyvines išgertuves kaip visuotinio alkoholizmo viršūnė.
Nurodytas kolektyvizmas krinta į akis stebint rusų požiūrį į Nacionalinį Gėrimą. Žema gerti Vodką vienam, reikia susiorganizuoti bent "na troich". Kolektyvinės išgertuvės yra sakralizuotas (ir vienintelis) nacionalinis ritualas, kuriuo "matakalbis" asmuo įrodo savo buvimą savuoju ir gali būti pripažintas draugu: Sevodnia s nami ty ne vypješ, a zavtra Rodinu predaš! 'Šiandien tu su mumis negersi, o ryt išduosi tėvynę'. Kuris vengia gerti prie bendro stalo yra įtartinas ir pavojingas - mat, bijo prasitarti turėdamas ką slėpti, arba nori kažką sušnipinėti ir įsiminti. Atlapaširdis "bendrabutelis" (sobutylnik) - grynai rusiška sąvoka, neturinti atitikmenų kitose kalbose. Šeimose vyrai siunčia žmonas degtinės. Paspriegti sau pirštais į kaklą yra noro išgerti ženklas, visuotinai suprantamas visoje rusiškos kultūros zonoje. Anot Tarptautinės blaivumo akademijos prezidento Aleksandro Majurovo, XXI a. gale Rusijos gyventojus visiškai sunaikins besaikis alkoholio vartojimas. Rusijoje kasmet gaminama po 18,5 litro alkoholio vienam asmeniui, tuo tarpu 8 litrai asmeniui, kaip pripažinta Pasaulinės sveikatos organizacijos, yra riba, nuo kurios prasideda totalinis nacijos sunaikinimas. 

8. Asmens savigarbos paniekinimas.
Stiprus kolektyvizmas yra priešingas individualizmui. Rusai nemėgsta tų, kurie yra kitokie ir išsiskiria iš masės. Tuo remiasi tradicinis asmens orumo žeminimas. Su eiliniais žmonėmis visų rangų pareigūnai paprastai elgiasi su didžiausiu šiurkštumu bei chamizmu. Net atėjęs pas biudžetinės medicinos atstovą, nebejaunas žmogus gali išgirsti ironišką klausimą "Kaip ilgai jūs dar ketinate gyventi?" Keliant iš griaunamo komunalinio namo į kitą, gali būti pareikalauta sumokėti eiliniam žmogui fantastines sumas už geresnį butą, kurio neprašyta. Pagaliau, kadangi eilinis žmogus nelaikomas asmeniu ir pats valstybės aparatas iš jo nuolat tyčiojasi, galimi įvairaus plauko eksperimentai iki pat gyvenamųjų namų susprogdinimo, kaip buvo Maskvoje prireikus apkaltinti čečėnus ir tuo pagrindu atnaujinti teroristinį naikinamąjį karą prieš juos. Dėl visa to toks dalykas, kaip žmogaus teisės, rusų visuomenėje yra nesuprantamas, o vadinasi, ir pati visuomenė tebėra nemažiau pavojinga savo kaimynams, kaip Vokietija nacių valdymo laikais.

9. Simbolių idolatrija.
Rusai yra linkę į pagonišką idolatriją, darydami stabus iš ideologijų, bažnytinių ikonų, valdovų tt. Dėl to jie painioja realybę su jos simboliais.  Po 1917 m. vasario revoliucijos jie ėmė stropiai laužti karūnas nuo visų valstybinio herbo atvaizdų, įskaitant meninius.  Po 1917 m. bolševikinio perversmo jie pratęsė darbą, pašalindami likusias erelio dalis, taip pat kryžius nuo visų uždaromų cerkvių ir bažnyčių.  Nuostabu, kad ši ideologinė kvailystė ne tik nedarė jokios išimties meno kūriniams, bet net nebuvo pastebima pačių meno atstovų.  "Leningrado" architektūrą propaguojantis albumas Tvoich ograd uzor čugunnyi, Auroros leidykla, 1970 m. (53 metai po vadinamos "spalio revoliucijos"!), patalpino šią pagrindinių Žiemos Rūmų vartų nuotrauką net be įtarimo, kad rodomas vandalizmas: 

Po to tikrai belieka tik paklausti „Argi musulmonai ne katalikai?“

Be galo komiška buvo stebėti sovietų himno evoliuciją. Po Stalino mirties jis tapo „muzika be žodžių“, kol pagaliau Brežnevo epochoje buvo įteisintas truputį pakeistas tekstas, neminintis Stalino. Žlugus komunistinei ideologijai, bandyta įvesti senąjį Rusijos Imperijos himną, bet bandymas nepavyko, nes rusų tauta pareikalavo įprastos sovietinės melodijos, tuo demonstruodama, kad sovietinė santvarka iš tikrųjų buvo nacionalinė, bet ne piktųjų dėdžių primesta. Tada prasidėjo naujas teksto taisymas, pašalinant jau žodį "komunizmas". Spaudoje kilo fantastiniai ginčai, kas gi iš tiesų yra „teisingo“ teksto autorius, nors visi visų laikų taisymai tebuvo tik variacijos tema, kas (Stalinas, vėliava, partija, Rusija) „veda mus“ „nuo pergalės į pergalę“, „komunizmo keliu“ tt.
[Kad būtent sovietinį laikotarpį rusai laiko savu, o dabartinį - jo tąsa, rodo ir kiti pavyzdžiai.  Suvenyrų turgeliuose užsieniečiams būtinai siūlomos jau minėtos "matrioškos", vaizduojančios "Rusijos valdovus".  Serija baigiasi posovietiniais Putinu ir Elcinu, bet prasideda ne Nikolajumi II, Stolypinu ar ankstesniaisiais, bet kažkodėl būtent Leninu ir Stalinu! Taigi rusų demonstracijos su raudonosiomis vėliavomis, Stalino portretais bei ikonomis anaiptol nėra nereikšmingas nesusipratimas ar protestas prieš pablogėjusį gyvenimą ir korumpuotą valdžią, bet giluminio nacionalinio idealo apraiška: 1) kolektyvinė savo bandos Tiesa (simbolis - Raudonas Skuduras); 2) Tiesą užtikrinanti Aukščiausiosios Valdžios Prievarta (simbolis - Stalinas, Tikras Rūstusis Caras); 3) dieviškoji šios nacionalinės tvarkos legitimacija visiems laikams (simbolis - ikona).  S. Kara-Murza, Sovetskaja civilizacija (Moskva: Algoritm 2001), be abejo, teisus, teidgamas tą patį] 

10. Tikėjimas stebuklingu Visagaliu Mokymu.
Dėl savo idolatrijos rusai yra puiki medžiaga tironijai. Jie lengvai pasiduoda naujos ideologijos indoktrinuojami, nes būdami išauklėti stačiatikių tradicijos, yra tikri, kad turi egzistuoti kažkoks "teisingas mokymas", kurio dėka visos problemos savaime išsisprendžia, o gyvenimas pasidaro laimingas kaip rojuje. Kai paaiškėja, jog sustabmeldintas ideologinis mokymas nepadeda, tai jiems reiškia, kad mokymas pasirodė netikras. Tuomet jie ima juoktis iš savo stabų buitiniuose pokalbiuose bei anekdotuose, kol pagaliau tampa jais manipuliuojančios naujų indoktrinatorių grupės aukomis. Visa tai baigiasi tuo, kad viena diktatūra pakeičia kitą ir viskas lieka savo vietose. Kaip puikiai parodė rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas, rusų bolševizmas tebuvo tik niekas kita, kaip rusų mesianinės stačiatikybės reinkarnacija (Berdiaev N.A. Istoki i smysl russkogo kommunizma ). 

___________________

Nėra prasmės ginčytis, ar išvardytieji bruožai "geri", ar "blogi". Jie yra tokie, kokie yra – matyt, geri patiems rusams, bet mirtini tiems, kurie laikosi europinių vertybių. Sanct-Peterbourg'ui jie buvo mirtini.
Likvidavus sovietinę santvarką ir formaliai įvedus žodžio laisvę, taip ir likusią į valdžią atėjusio KGB (FSB) kontrolėje, agresija pries išsikovojusią nepriklausomybę Čečėniją davė Kremliui gerą progą pradėti „kovą su terorizmu“ įvedant vis platėjančią „ekstremizmo“ sąvoką žodžio ir apskritai bet kokiai laisvei riboti ir likviduoti. Šiuo keliu einant nusikaltimai „vardan didžiojo tikslo“ („Rusijai keliantis nuo kelių“), kaip 1999 m. parodė Riazanėje žlugusi provokacija čečėnų vardu sprogdinant gyvenamuosius darbininkų namus, pradėta Maskvoje, Buinakske ir Volgodonske, net viršijo asmens laisvės, neliečiamumo ir orumo paniekinimą, būdingą sovietmečiui (plg. kad ir teatralizuotą „išvadavimą“-nužudymą įkaitų maskviečių Nord-Oste).
Šie bruožai, be abejo, nėra rasiniai, nes egzistuoja tik savo kultūros tradicijoje. Tik šia prasme reikia suprasti garsaus Baltosios Gvardijos vado admirolo Aleksandro Kolčako (1873-1920) žodžius: „Laukinė bepročių tauta, nesugebanti peržengti vergo psichologijos“. Daugelis rusų peržengė šią psichologiją, peržengdami rusų tradiciją finougriškos Ingrijos europiniame Mieste, kuriame jie tapo europiečiais.

Paminėję "vergus", nenutylėkim anų "viešpačių". Kaip ne kartą kalbėta kitur, Sanct-Peterbourg'o europiečiai negalėjo tapti rusais vien dėl stačiatikybės ar rusų kalbos perėmimo. Bet jie negalėjo ir paversti milijonus rusų europiečiais valstybės aparato pagalba. Jie liko atskiri, niekas iš jų negalėjo būti rusų pavadintas naš ("mūsiškas") nepaisant bendros kalbos ir religijos. Jei jie buvo viešpačiai, jie net ir mirė kaip viešpačiai, sušaudomi ar įvaromi į kraštutinį skurdą. Kilmės, kultūros, tradicijų, vertybių, elgesio ir net fizinis skirtumas tarp vienų ir kitų buvo etninis, o ne socialinis, nepalyginti didesnis nei tarp angliškai kalbančių anglų ir amerikiečių. Tai buvo skirtingos tautos. Jau tai rodo, kad vieną dieną Sanct-Peterbourg'as turėjo žūti, taip buvo jam lemta.