Ivanas Patanenas

Politiniai nusikaltimai Kuzemkino valsčiuje:
"Galutinis sprendimas" iki Hitlerio

Plataus masto politinės represijos prieš mūsų valsčiaus inkerius vyko po 4-jo dešimtmečio pradžios kolektyvizacijos. Pripratę prie nelengvo valstietiško gyvenimo, suvaryti į kolchozus žmonės sąžiningai dirbo ir juose, vis tiek tikėdamiesi geresnės ateities. Prasidėjus suėmimams, viltis ir ateities planus pakeitė baimė atsidurti "buožių", "šnipų" bei kurių nors kitų NKVD nuolat išradinėjamų "liaudies priešų" gretose. Tais laikais aš buvau mokyklinio amžiaus, bet gerai prisimenu, kad iki 1934 m. dar buvo palyginti ramu, nors ir tada, apkaltinti šnipinėjimu, keli jauni vyrai buvo areštuoti. 

Vienas jų - Matas Venno iš Didžiojo Kuzemkino kaimo - buvo suimtas kaip estų žvalgas melagingu Ferdinando Simsono įskundimu. Bendradarbiaudamas su pasieniečiais, Simsonas buvo jų slaptas agentas, o prasidėjus karui ir atėjus vokiečiams, drauge su savo broliu Oskaru įsirašė pas juos į baudėjus. Dėl niekšiško įskundimo Matas Venno, joks sovietų priešas (jis svajojo tapti tankistu) buvo įkalintas nuo 1933 iki 1945 m., o namo pargrįžo tik 1957 m. Jis vienintelis iš visos apylinkės išgyveno visus Stalino lagerių siaubus. 1941 m., jei vokiečiai nebūtų atsitraukę nuo Maskvos, jis būtų buvęs sušaudytas. Su visa grupe tokių, kaip jis pats, belaukiant įsakymo iš centro, M. Venno kelias dienas praleido mirtininkų kameroje. Kaliniai būdavo masiškai sušaudomi ne tik priklausomai nuo situacijos frontuose, bet ir įvairiomis progomis - pvz., enkavedistams švenčiant Lenino ar Stalino gimtadienius, revoliucijos šventes.

Minėti areštai tebuvo tik generalinė repeticija masinių represijų, kurios prasidėjo iš karto po Kirovo nužudymo 1934 m. gruodžio 1 d.  Tądien į Leningradą nuvykę žmonės visi buvo suimti kaip nužudymo bendrininkai. Kaimuose imta areštuoti geriausius kolchozininkus, darbingiausius vyrus, kuriuos apkaltindavo šnipinėjimu arba kenkimu, arba kontrrevoliucine veikla. Jie negalėjo žinoti, kad jų likimą iš anksto buvo nulėmęs Maskvos potvarkis su konkrečiais skaičiais:  4000 - sušaudyti, 8000 - įkalinti lageriuose (žr. Lukin E. Na palačach krovi net. SPb 1996, p. 12). Mūsų kolchozas neteko pagrindinių darbininkų. 1935 m. balandyje buvo duota komanda visiems areštuotųjų giminėms būti pasiruošus iškėlimui į naują gyvenamąją vietą. Moterys, seniai, vaikai turėjo per 2 dienas likviduoti gyvulius, supakuoti daiktus. Žmonėms iškelti kolchozas paskyrė vežimus. Kiekvieną jų saugojo sargyba. Iš Naujojo Kuzemkino, kur gyvenome mes, iškėlė 8 šeimas. Beveik visos buvo neturtingos, neturėjo ne ką vežtis. Bekraunant vežimus, vienas aštuoniasdešimtmetis senukas, suvokdamas, jog nebegrįš, nupėdino į artimesnį mišką atsisveikinti su brangia gimtine. Enkavedistai, įtardami pabėgimą, puolė įkandin. Senuką rado gulint ant kupsto ir raudant.

Pakrovimui pasibaigus, gurguolė pajudėjo link Preobraženkos geležinkelio stoties. Visas kaimas išlydėjo žemiečius. Niekas nežinojo, kur ištremiami šie "buožės". Sargybiniai varinėjo palydinčius šalin. Stotyje jau laukė prekinių vagonų sąstatas. Čia pat buvo ir anksčiau areštuotieji šeimų galvos, atgabenti iš "Krestų" kalėjimo. Traukinys išvyko, bet niekas nesakė, kur. Tik po mėnesio pasirodė pirmieji ištremtųjų laiškai, iš kurių paaiškėjo, kad ešelonas nusiųstas į Tadžikistaną. Daugelis inkerių mirė kelyje, nemažiau žuvo nuo azijatiškų karščių. Išrauti iš sau įprastos aplinkos, vėsumą teikiančių miškų, lankų, Suomių įlankos vėjų, žmonės buvo pasmerkti žūčiai, o tai kaip tik ir buvo Maskvos tikslas. Veikė slaptas  SSSR valstybės saugumo generalinio komisaro Nikolajaus Ježovo įsakymas Nr. 00485, kuriuo reikalauta išnaikinti visus vokiečius, lenkus, suomius, pabaltiečius (žr. ten pat, p. 19). Inkeriai kaip tik pateko į tą skaičių.
Tadžikistane tremtiniai buvo griežtai saugomi, gyveno tam tikroje teritorijoje, kurios ribų peržengimas baustas mirtimi. Viena moteris iš Kirjamo įsigudrino ištrūkti ir pargrįžti namo. Ją areštavo ir sušaudė už pabėgimą. Jos vardas I. Stüf.

Mūsų tautos išnaikinimas startavo buožių bei kitų "liaudies priešų" likvidacijos pretekstu. Areštai prasidėdavo prieš sėją, lauko darbų įkarštyje, kai visi žmonės būdavo susirinkę ir juos buvo lengva sugauti. Mokykloje pastebimai sumažėjo vaikų, atsirado tuščių suolų. Direktorius liepė sudvejinti klases. Kaimuose krito į akis tuščios sodybos. Iš ryto mums einant į mokyklą, buvo baugu klausyti kaip nuo vėjo trinkčioja apleistų namų durys. Bet tai truko neilgai. Neužilgo ten atkėlė naujus gyventojus iš Mervicos - kaimo prie to paties vardo upės pasienyje su Estija. Pats tas kaimas per vieną naktį buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tik keli namai buvo pervežti kitur, kiti išardyti malkoms. Valdžia paaiškino, kad per tą kaimą į mūsų teritoriją skverbdavosi estų šnipai. Pasirodė, maža Estija buvo tokia pavojinga Sovietų Sąjungai, kad prireikė naikinti pasienio kaimą bei iškelti jo gyventojus. Bet iš tikrųjų priežastis buvo kita: iki dantų militarizuota bolševikinė valstybė skynėsi kelią iš pradžių Estijai bei kitoms Baltijos valstybėms užgrobti, o po jų - ir visai Europai. Bolševikai planavo, kad Raudonoji Armija įvesianti socializmą visame pasaulyje. Šie kliedesiai ir skatino NKVD leisti nežmoniškus įsakymus, turėjusius tikslą išvalyti kariuomenės užnugarį nuo "nepageidaujamų elementų". Kas iš tų planų išėjo, parodė karas su Vokietija bei visa pokarinė istorija: nė vienas iš jų iškeltų planų nebuvo pasiektas, tik buvo išžudyta begalė žmonių ir nuniokota valstybė.

1936 m. buvo ramūs, be masinių represijų. Bet jau 1937 m. pavasarį prasidėjo areštai, jie tęsėsi vasarą, o rudenį tapo masiniai. Rugsėjyje - spalyje nebuvo dienos, kad kuris nors mokinys nebūtų atėjęs į mokyklą užverktomis akimis. Suimdavo visus iš eilės: paprastus kolchozininkus, tarnautojus, kolchozų pirmininkus. Žmonės stvėrėsi rašyti aukščiausiajai valdžiai, kreipėsi į Krupskają (Lenino žmoną), Kalininą (formalųjį valstybės galvą), kitus vadovus. Viskas buvo veltui. Areštavus Ježovą, kurio vardu vyko šios kruvinos represijos, atsirado viltis, kad jos baigsis. Juk jis buvo paskelbtas "liaudies priešu" ir sušaudytas. Klube kabojęs jo portretas buvo išmestas į lauką, vaikai spardė jį kaip futbolo kamuolį. NKVD vadovu paskyrus Beriją, visi tikėjosi, kad neteisėtai areštuotieji bus išlaisvinti. Tačiau nieko nepaleido, o inkerių genocidas ir suėmimai tebesitęsė. Kremliaus strategų planuose jiems buvo skirtas išnaikinimas, išskaidymas, kad jų niekas nebeminėtų ir kad paskui, po daugelio metų, būtų kuriamos jų asimiliacijos su kitomis tautomis teorijos.

Mūsų apylinkių žmones suimdavo ir kitais, 1938 - 1939 metais. Išskyrus kelis asmenis, niekas nepargrįžo. Vienas pargrįžusiųjų buvo Ostrovo kaimo gyventojas Vasilis Eustafjevas, 1886 m. gimimo. Jis buvo areštuotas 1938 m., metus ir 2 mėnesius kalėjo "Krestuose", patyrė visus įmanomus nežmoniškus kankinimus, bet nepripažino jam iškeltų melagingų kaltinimų. Sumuštas, be sveikos vietos ant kūno, jis pargrįžo namo, turi reabilitacijos dokumentą. Dar vienas - Kurovicų kaimo gyventojas Vasilis Vasiljevas. Jis irgi metus ir 2 mėnesius išbuvo "Krestuose", patyrė kankinimų. Kitų likimą dengia nežinia.

Apibendrintas inkerių nuostolių skaičius susidaro lyginant 1926 ir 1939 m. SSSR gyventojų surašymo duomenis. Pirmasis surašymas paliudijo esant 17000 inkerių, bet antrasis - tik 7700 (žr. Finno-ugorskie regiony Rossii v cyfrach. Goskomstat Respubliki Komi. Syktyvkar 1996, p. 25). Taigi per 13 taikos metų inkerių skaičius sumažėjo 9300, t.y. 2,2 karto.  Toks puikus buvo Leningrado NKVD darbas.

Maždaug tuo pat metu Vokietijoje prasidėjo žydų persekiojimai. Fašistų nusikaltimai žinomi visam pasauliui. Po karo pagrindiniai nusikaltėliai buvo pakarti. Žydų kančioms paskirta daug knygų ir filmų, jų naikinimo vietos tapo muziejais. Bet juk naciai tebuvo tik mokiniai bolševikų, pirmųjų, kurie sumanė žmonių naikinimo konclageriuose sistemą. Kai Hitleris skelbė suradęs "žydų klausimo" sprendimą, jis tik kartojo bolševikus, kurie 4-jo dešimtmečio pradžioje po "kolektyvizacijos" priedanga sprendė "ingrų klausimą".
Šis jų sprendimas pasireiškė tuo, kad 13 % visų ingrų, t.y. 18000 žmonių, buvo ištremti į Kolos pusiasalį, į Viduriniąją Aziją, į Sibirą, kad dirbtų katorginį darbą ir žūtų. [Suprantama, šie skaičiai nesulyginami su žydų aukų skaičiumi, bet juk ir žydų buvo daug daugiau nei inkerių. Be to, totalinis žydų naikinimas prasidėjo tik po 1942 m. sausio 20 d. Wannsee konferencijos. Iki tos datos inkerių netekimus net buvo galima lyginti skaičiais su žydų netekimais - red.]. Taip prieš II pasaulinį karą dvi valstybės pretendentės į pasaulinį viešpatavimą sprendė savo mažumų klausimus [Dabar SSSR įpėdinė Rusija tebetęsia tą sprendimą dar carų užgrobtoje svetimoje čečėnų žemėje - red.].

Sovietams užpuolus Suomiją, masinės represijos baigėsi. [Iš pradžių Suomijai buvo pasiūlyta pasirašyti "Savitarpio pagalbos paktą", panašiai kaip Baltijos valstybėms jų aneksijos išvakarėse; tuo pat metu suomiams buvo pasiūlytas įžūlus apsikeitimas teritorijomis - red.]. Suomiai, žinodami kaip komunistai savo namuose pasielgė su jiems giminingais ingrais, įnirtingai priešinosi. Visas pasaulis pasmerkė šią agresiją, SSSR buvo pašalintas iš Tautų Lygos. Anglai, vieni herojiškai kovodami prieš vokiečius ir italus, dar rado savyje jėgų prigrasinti Stalinui, kad jie bombarduos iš savo bazių Irake Baku naftos terminalus, jei Sovietų puolimas Suomijoje nesustos. Stalinas, manydamas, kad Suomijai vis tiek nėra kur dėtis, bei ruošdamasis "išvaduojamam žygiui" į Europą, susitaikė su suomiais, spėjęs pagrobti iš jų Karelijos sąsmauką. Bet taika buvo trumpalaikė. Hitleris, žinodamas savo bendrininko dalijant Lenkiją kėslus smogti vokiečiams į nugarą, kai jie pradės forsuoti La Manche'ą, smogė pirmasis. Taip 1941 m. birželyje karas įsiplieskė SSSR teritorijoje.
Ingrijai atsidūrus karo veiksmų zonoje, jos gyventojai pasklido po įvairiausias šalis. Kažkam pavyko evakuotis, kažkas kariavo, kažkas pateko į užsienį, bet greit visus įtraukė baisus įvykių sūkurys, palikęs gyvus tik nedaugelį.

Kas gi laukė inkerių jų tėvynėje po karo? Šeimos grįžo iš evakuacijos, bet atvykdavusių į filtracijos punktu paverstą geležinkelio stotį Ust-Lugą tykojo milicija: reikalavo dokumentų, aiškinosi, ar kas nors iš artimesnių giminaičių buvo fronte. Ar tie kariai demobilizuoti, ar dar ne, be pažymos iš jų tarnybos vietų giminės negalėjo grįžti namo. Iš karto buvo atskiriamos šeimos, kuriose būta represuotųjų. Jų ne priregistruodavo, bet tuoj pat išsiųsdavo į centrinę Rusiją. Nepriregistruodavo ir tų, kurių giminės buvo patekę į nelaisvę. 1945 gale ir vėlesniais metais labai sunkiai gaudavo priregistravimą tie, kurie buvo išvežti į Vokietiją ar Suomiją. Taigi toli gražu ne visiems pavykdavo sėkmingai pereiti per filtraciją.
Todėl po karo gimtinėje susirinko tik saujelė tikrų Ingrijos gyventojų. 1959 m. surašymas rodė, kad inkerių teliko tik 1100, t.y. jų sumažėjo dar 6600 lyginant su 1939 m. Jei 1926 m. inkeriai buvo 13-oje vietoje pagal Rusijos finougriškų tautų dydį (17000), tai šiandien jie yra 21-oje vietoje, jų tėra tik 800, išskaidytų savo pačių tėvynėje!
Pastarasis skaičius būtų buvęs didesnis, jei ne nauji persekiojimai jau po karo.

1946 m. buvo organizuotas sovchozas "Ropšos pirmūnas", davęs daugumai gyventojų pragyvenimo šaltinį. Imtasi atstatinėti sugriautus ūkius, žmonės grįžo prie taikaus darbo. Bet normalus gyvenimas buvo nepageidaujamas. 1947 m. gegužės 9 d. į Kuzemkiną atvyko Ručji milicijos pasų skyriaus viršininkas. Aktyvistai su raudonais rankovių raiščiais ėmė rinkti žmones į apylinkės tarybą. Iš anksto buvo parengti sąrašai žmonių iškėlimui. Žmonės pateikdavo pasus, o milicininkas perbraukdavo registracijos štampą kryžiumi ir paskelbdavo paso savininkui, kad anas per 24 valandas turįs išvykti už apylinkės ribų. Į klausimą "Kur gi galima gyventi?" tebuvo tik vienas atsakymas: "Kur norite, tik ne pasienio zonoje". Buvo leista gyventi Kurovicų apylinkėje, kur pasienio zona jau buvo panaikinta. Karo dalyvių pažymos nepadėdavo: karo dalyviams leido pasilikti savo namuose, bet jų šeimos nariai turėjo išsikelti. Į ištremtųjų sąrašą pateko net fronte žuvusių karių šeimos. Joms leisdavo pasilikti tik pateikus pažymėjimą dėl apdovanojimo ordinu (medaliai nesiskaitė). Buvo iškeltos Marijos Ivanovos iš Didžiojo Kuzemkino, Elzos Michailovos iš Strupovo, Elzos Lobzanovos iš Ropšos bei daugelio kitų šeimos, kare netekusios vyrų maitintojų. Ištrėmė E. Romanovą, E. Fedorovą, E. Minaevą, fronte netekusias sūnų. Galima pateikti daug tokių pavyzdžių.

Gyventojai su kryžiais pasuose, tarp jų seniai, kartu su vaikais ėjo iš savo namų į nežinią. Daugelis mirė kelyje, geležinkelio stotyse nuo šalčio ir bado. Marija Bystrova, aštuoniasdešimtmetė senutė iš Naujojo Kuzemkino, mirė netoli nuo savo kaimo prie perkėlos per Laugos (Lugos) upę. Arklininkas Feodoras Muchinas atsitiktinai aptiko jos palaikus ir palaidojo čia pat, lauko ežioje.
Kaip ir prieš karą, kas pavasarį tebevyko trėmimai. Mūsų apylinkėje paskutinysis trėmimo bandymas buvo 1951 m., tačiau šįkart Kingisepp'o rajono partijos komitetas sugebėjo šią akciją sutrukdyti ir persekiojimai liovėsi. Galbūt NKVD persiorientavo nuo paprastos liaudies į inteligentiją, nors ir anksčiau jos nepamiršdavo, o gal rajono vadovybėje prabilo sveikas protas, nes anais laikais už plano neįvykdymą reikėjo atsakyti pagal karo meto įstatymus, taigi buvo brangi kiekviena pora rankų.

Iš savo namų išvarytieji žmonės buvo priregistruojami Kurovicų apylinkės Prirečjės kaime. Pargrįžę iš Suomijos, mudu su motina gyvenome Naujajame Kuzemkine, o du vyresnieji mano broliai buvo fronte. Nors nuo Prirečjės mus teskyrė tik vienas kilometras, o ten baigėsi ir pasienio zona, milicija vis tiek mus iškeldino.
Tuščiuose Naujojo Kuzemkino namuose apsigyveno žmonės iš Didžiojo Kuzemkino, Strupovo, Ropšos, Ust-Lugos. Gyveno po 2 - 3 šeimas troboje. Šitaip, nors ir laikinai, visi turėjo pastogę. Tuo tarpu vietos gyventojai, tikrieji šių namų šeimininkai, neturėjo teisės juose gyventi, nors buvo visai arti.
Prirečjės dalį, Zemlerobą, imta sparčiai apgyvendinti po 1947 m. gegužės 9 d. Pastoge buvo paverčiami buvusio dvaro rūsiai, per karą sudegusio namo sienos atstatinėjamos, gyvenimui pritaikydavo net šieno stirtas, išlikusias pašiūres. Vasarą prasidėjo namų statyba, o jau 1948 m. žiema visi gyveno po stogais, nors ir nemažiau kaip po 2 šeimas troboje. Kaimas ėmė augti, įgyti patogumų, pavirto tam tikru sovchozo centru. Nepaisant to, jo gyventojai vis tiek buvo laikomi antrarūšiais, tremtiniais. Vartota net termino "Zemlerobo tremtis".

Slinko dienos. Toli, Maskvoje, artėjo Stalino valdymo pabaiga. Suprantama, apie tai mes nieko negalėjome žinoti. 1952 m. aš parašiau vyriausybei pareiškimą prašydamas, kad mums būtų leista pargrįžti į gimtuosius namus, ir staiga gavau teigiamą atsakymą. Mūsų pavyzdys paskatino rašyti ir kitus tremtinius. Stalinas jau buvo miręs ir žmonėms netrukus leido pargrįžti namo. 1956 m. demaskavus Stalino kultą, pargrįžo iš kitų sričių mūsų žemiečiai. Buvo paleisti į laisvę ištremtosios į Tadžikistaną bei Kazachstaną "buožių" šeimos, pasibaigė ir "Zemlerobo tremtis". Gyvenimas ėmė grįžti į savo vėžes, žmonės nusiramino, bet iki šiol atsimena tai, ką išgyveno.

Susumavus viską, galima teigti, kad politiniai nusikaltimai Kuzemkino valsčiuje vyko:
1930 - 1935 m. - buožių likvidacijos,
1937 - 1938 m. - kovos prieš ardomąją veiklą, šnipinėjimą bei diversijas,
1945 - 1951 m. - tvarkos įvedimo pasienio zonoje pretekstu.
Visų šių represijų tikslas buvo vietinių gyventojų inkerių, vadžių, suomių, estų išnaikinimas. Lyginant su kitomis SSSR tautomis, teroro metais ingrai patyrė didžiausius nuostolius. Vien tik sušaudytojų tarp jų 15 %, o tai pirmoji vieta tarp visų SSSR tautų. Iš viso sušaudyta 20000 ingrų (plg. Gildi L.A. Rasstrely, ssylki, mučenija. SPb 1996, p. 258).

Pradedant nuo 1990 m. laikraštis "Večernij Leningrad" ėmė spausdinti "Martirologą" - Levašovo dykvietėje palaidotų aukų sąrašus. Ten minimi šie mūsų žemiečiai:

Vasilis M. Sidorovas, gimęs 1890 m. Didžiojo Kuzemkino kaime, nepartinis, inkeris, kolchozo "Bolšoe Kuzemkino" narys. Iki arešto gyveno Goriačevkos vienkiemyje. Suimtas 1937 m. rugpjūčio 6 d. Leningrado srities UNKVD ypatingosios trejukės nuteistas mirties bausme pagal RTSR Baudžiamojo kodekso str. 58-10 (kontrrevoliucinė veikla su tikslu nuversti esančią santvarką). Nuosprendis įvykdytas 1937 m. rugpjūčio 31 d.

M.A. Jakonenas, gimęs 1903 m. ir gyvenęs Didžiojo Kuzemkino kaime, inkeris.

Ivanas I. Andreevas, gimęs 1900 m. Didžiojo Kuzemkino kaime, rusas, bolševikų partijos narys nuo 1925 m. Dirbo parduotuvės vedėju Logi kaime. Areštuotas 1937 m. spalio 17 d., sušaudytas 1937 m. lapkričio 18 d.

Aleksiejus I. Pukkari, gimęs 1893 m. Struppovo kaime, areštuotas 1938 m. vasario 23 d., sušaudytas 1938 m. gegužės 5 d.

Aleksandras S. Ahonenas, gimęs 1883 m. Struppovo kaime. Areštuotas 1938 m. birželio 10 d., sušaudytas 1938 m. spalio 10 d.

Suprantama, tai anaiptol ne visi, kurių gyvenimo kelias baigėsi Levašovo dykvietėje. 1995 m. birželio 19 d. Didžiojo Kuzemkino kapinėse buvo atidengtas paminklas represijų aukoms. Jame buvo iškalta 34 pavardės, prie kurių paskui pridėjo dar 10. Atidarant paminklą, susirinko žuvusiųjų giminės ir artimieji, kaimo žemiečiai. Nors buvo praėję daugelis metų, žmonės verkė prisimindami praeitį.
Obeliske yra šie vardai:

I.T. AHONEN
M.S. AHONEN
I.P. DEMIDOV
A.M. DANILOV
V.F. EUSTAFYEV
I.N. EUSTAFYEV
K.G. EMELYANOV
A.F. IVANOV
A.F. ISAKOV
L.Y. KAPRALOV
I.N. KIRILLOV
A.K. KOORA
I.E. LARIONOV
A.E. LARIONOV
M.S. LUKIN
V.T. LUTS
P.Z. NIKOLAEV
A.E. OLAVI
A.I. PUKKARI
S.M. PUKKARI
A.D. SARNE
A.I. SIPPO
I.A. STÜF
S.I. AHONEN
E.S. AHONEN
M.S. AHONEN
A.S. AHONEN
P.I. AHONEN
M.P. AHONEN
A.P. AHONEN
V.A. AHONEN
I.I. ANDREEV
M.A. VASILYEV
M.M. ROSENBERG
S.I. KALININ
M.I. PETROV
F.A. STEPANOV
D.E. PYKHTIN
S.P. FYODOROV
P.S. FYODOROV
A.B. FILATOV
P.I. SHEPELEV
I.O. JAKONEN

Tegu išlieka mūsų atmintyje be laiko išrautieji iš šio gyvenimo.