|
KUOKKALA Iš akad. Dmitrio Lichačevo prisiminimų Lichačev D. Zametki i
nabliudenija: Iz zapisnych knižek raznych let. Sovetskij Pisatel: Leningrad 1989,
... Koks nuostabus yra ryšys tarp epochų! Kaip aš galėjau žinoti, sėsdamas į arklių tramvajaus "imperialą" pasivažinėti kartu su savo aukle į Kolomną ir atgal [Kolomna - Sanct-Peterbourg'o rajonas tarp Anglijos prosp., Mja upės, Katarinehofo prosp. ir Teatrų aikštės - red.], kaip aš galėjau tada žinoti, kad ties Šv. Mikalojaus katedra galiu pažvelgti tiesiai į Benois buto langus. Kad aš mokysiuosi Filantropinės draugijos gimnazijos vyresnėje paruošiamojoje klasėjė, kur mokėsi ir Aleksandras Benois. Kad po to aš pereisiu į K. May'aus gimnaziją ir realinę mokyklą Briedžių saloje, kur daug anksčiau perėjo ir jis. Kad mano mėgstamiausia vieta Peterhofe bus Monplaisir'o jūros terasa, kurią ir A. Benois laikė gražiausia vieta prie Peterbourg'o. Kad pagaliau ilgai ir atkakliai aš kovosiu dėl jo atsiminimų spausdinimo "Literatūros paminklų" serijoje bei susirašinėsiu su jo dukterimi Anna. Tai ne viskas. 1899 m. A. Benois gyveno Londone Boarding Place viešbutyje Montague gatvėje, o būtent ten tikriausia apsistojau ir aš 1967 m. Jei tik būčiau galėjęs šitai žinoti, visai kitaip būčiau pasijutęs senamadiškame anglų viešbutyje su Šventraščiu bei detektyvais lentynėlėje virš lovos ir židinio, tiesa, perdirbto pritaikant dujas. Turbūt ten buvo apsistojęs ir Vladimiras Solovjovas, atvykęs dirbti Britų Muziejuje. Viskas taip arti ir greta. Net istorijos erdvėje. Juk A. Benois vaikystėje matė mažą šimtametį senuką, kadaise Katarinos II pažą, gyvenusį viename iš Peterhofo Rūmų tarnybinių pastatų. Ryšiai yra nežymūs, silpni, bet jie yra ir jie nuostabūs. ________ Penkių kambarių butas kainavo pusę tėvo algos. Pavasarį mes anksti išsikeldavome vasaroti, atsisakydami nuo buto, bet rudenį iš naujo nuomodavomės tame pačiame Marijos Teatro rajone. Taip šeima taupė pinigus. Paprastai mes vasarodavome Kuokkaloje anapus sienos su Suomija [šios sienos nebėra nuo 1939 m. Sovietų agresijos - red.]. Ten vasarnamiai buvo palyginti pigūs, juos nuomojosi Peterbourg'o intelektualai, daugiausia meninikai. Dėl to mano vaikystė yra susijusi su Kuokkala, kurios dabartinis vardas Repino. Kuokkalos atsiauta yra Suomių įlankos šiaurėje už vad. Markizo Valkos - įlankos dalies tarp Sanct-Peterbourg'o ir Kronštadto (XIX a. pradžioje čia mėgo rengti karo laivyno pratybas markizas de Traverset). C.Granhagen'o vadove "Suomija" apie Kuokkalą parašyta trumpai ir sausai: Kuokkala (42 km nuo SPb). Geležinkelio stotis yra už 1 varsto nuo įlankos. Vasaros metu vietovė tankiai apgyvendinta poilsiautojų. Trobesių susigrūdimas bei gerų kelių stoka yra didelis trūkumas tarp daugiau ar mažiau patenkinamų vasarojimo sąlygų. Keliai ypač blogi į šiaurę nuo geležinkelio stoties. Šiaip pušynu apaugusi smėlėta vietovė tinkama vasaroti. Joje yra parduotuvių, vaistinė ir net teatras. Geriausi vasarnamiai išsidėsto palei krantą, jų nuomos kaina brangi. Pigiau nuomojama į šiaurę nuo geležinkelio stoties. Pigesni vasarnamiai būna užimti ir žiemą. Veikia stačiatikių cerkvė. Paskutiniaisiais rusų revoliucijos metais (autorius turi galvoje 1905 m. revoliuciją) čia glausdavosi rusų vyriausybės persekiojami emigrantai. Suradus Kuokkalos apylinkėse (Haapaloje) "bombų fabriką", suomių administracija 1826 m. įstatymo pagrindu patenkino rusų valdžios reikalavimus ir daugelis emigrantų buvo areštuoti bei perduoti Peterbourg'o Apsaugos departamentui. Kuokkaloje vasarodavo žinomi, bet neitin turtingi intelektualai. 2 vasarnamiai priklausė bajorų Annenkovų šeimai (iš jos kilo žymus dailininkas Juris Annenkovas). Krante ties Kuokkalos atsiauta stovėjo Puni vasarnamis. Jos savininkas Alberto Puni, Marijos Teatro violončelininkas, buvo baletų muzikos kompozitoriaus sūnus. Alberto turėjo nuosavybę ir Sanct-Peterbourg'e - jam priklausė didelis nuomojamasis namas Gatčinos gatvės ir Petrogrado pusės Didžiojo prospekto kampe. Jo sūnus tapo dailininku Prancūzijoje. Iki pat gyvenimo pabaigos jis mėgo tapyti paplūdimius, kurie jam priminė laimingą vaikystę. Pasitinkame tėtį. Lūkuriuoju žiūrėdamas į tolį. Pagaliau pasirodo mano žmogeliukas: su didele galva, pilvotas, su sijonuku ir rūko. Tai traukinio garvežys. Jo apvalus stuomuo - katilas. Didelė galva - į viršų platėjantis dūmtraukis, kuris rūksta. O keistas sijonukas (garvežys, be abejo, vyras, ponas) - į apačią platėjantis apsauginis skydas. Artėdamas, jis švilpia plonai, užsienietiškai (rusų garvežiai kaukia bosu kaip garlaiviai). Jis atbilda dirbdamas ratais (mėgstamiausias mano, penkerių metų, amžiaus vaikų žaidimas - vaizduoti garvežį, judinant alkūnes kaip stūmoklius). Vienas paskui kitą atrieda vagonai - mėlyni, žali ir raudoni. Šiandien aš jau nebeprisimenu spalvų reikšmės, bet ji buvo kitokia nei rusų vagonų. Atrodo, kad mėlyni buvo pirmosios klasės. Iš mėlynųjų vagonų pirmieji išlipa suomių konduktoriai juoda apranga, sustoja prie laiptelių ir padeda išlipti keleiviams. Pasirodo tėvas ir pabučiavęs mamą pasakoja, su kuo važiavo. Kartą man parodė baroną Meyerholdą vagono lange, jis keliavo toliau, į Terijoki. Rodos, aš jį įsiminiau, bet įsiminiau būtent kaip baroną. Kaip baroną jį pažinojo ir kiti vasarotojai - inžinieriai, valdininkai, dailininkai. Pastaruosius - Puni, Annenkovus, Repinus - aš kažkodėl įsivaizdavau kitokios rūšies, italais, brunetais, pirmaisiais išdaigininkais. Pamažu visi išsivažinėja suomių dviračiais vežimais. Esant keliems važiuotojams, savininkas suomis stovi ant ašies ir veža cirkininko vikrumu. Svarbiausia - greitis. Ollilos (dabar Solnečnoe) riboje buvo Repino Penatai. Greta Penatų pasistatė vasarnamį Kornėjas Čukovskis (I. Repinas padėjo jam pinigais ir patarimais). Daug garsenybių mano sutikta Didžiojoje Kuokkalos gatvėje, gražiame seserų Ridinger parke, kurio nepaminėjo C.Granhagen'as savo Vadove. Vakarais mes vaikščiojome arba vandens nuglūdintu drėgnu smėliu palei patį įlankos krantą, arba lygiagrečiai ėjujusiu betoniniu takeliu paplūdimio gilumoje palei vasarnamių tvoras. Kuokkalos vasarnamių tvoros visuomet buvo medinės, bet visuomet skirtingos, margai dažytos. Prie tvorų sustodavo keliaujantys rusų prekeiviai ir suomių prekybiniai vežimėliai su pieno produktais. Čigonai, mušdami į katilus, šaukė "Alavuoti! Lituoti!" bei kažką dar, ką - jau esu užmiršęs. Jų dirbtuvės buvo tabore, kuris dažnai stovėjo už vasarvietės ribų. Kai nėra vėjo, ypač rytais, įsiklausius, krante galima išgirsti gilų dundėjimą ū-ū-ū, ū-ū-ū, ū-ū-ū! Tai skambėjo Sanct-Peterbourg'o Izaoko katedros didžiojo varpo balsas. Skambino visais varpais, bet Kuokkalos paplūdimyje girdėjosi tik didysis, pats didžiausias mieste. Todėl tam tikru laiku, žmonėms dar nepripildžius pliažo, mes bėgdavome pasiklausyti Šv. Izaoko. O dienos metu, karštyje, paplūdimys dūzgėjo, kaip avilys, vaikų balsais, išdykėliškais ir džiugiais, išgąstingais pasineriant, bet visada vandens prislopintais, išsisklaidančiais ir dusliais. Aš girdžiu ir myliu šią muziką ir dabar. Kuokkala buvo vaikų karalija. Žmonės ėjo prie jūros visai dienai, pasiimdami pieną ir pusryčius, praleisdami žiemos metu įprastą pietų laiką - 13 val. Žaislai, irklai, gelbėjimo diržai, skėčiai, maudymosi kostiumai - visa tai buvo laikoma medinėse būdose, išdėstytose krante kartais dviem ir net trimis eilėmis. Kiekviena vasarotojų šeima turėjo savo būdelę, dažnai - savo valtį. Nuo paplūdimio į jūrą ėjo lieptai, nuo kurių buvo smagu šokti į vandenį. Lieptų būta privačių ir bendrų, mokamų. Sekmadieniais kur nors paplūdimyje grojo orkestras. Tai reiškė labdaringą vaidinimą. Vaidino ir Kuokkalos teatre. Kuokkalos gatvėmis vaikščiojo mažas keturių atitarnavusių vokiečių kareivių orkestriukas. Jis sustodavo ties kuriuo nors vasarnamiu ir imdavo groti, pradėdamas nuo Oiros, suomių mėgstamos dainos. Jeigu jiems pamosuodavo, jie nustodavo groję, bet dažniausia mes prašėme juos užsirašyti, kurią dieną reikia ateiti į gimtadienio ar vardadienio proga rengiamus šokius, kai renkasi vaikai iš visų vasarnamių. Vaikų gimtadieniais ir vardadieniais sode turėjo būti kiniškų žibintų iliuminacija ir fejerverkas. Pirotechnika buvo perkama Sanct-Peterbourg'e Nevos prospekte prie Miesto Dūmos. Vaikai lakstė po Kuokkalą linksmais būreliais pardavinėdami labdaros ženklus (Ramūnės dieną - džiovininkų naudai, Pirmojo pasaulinio karo metais - sužeistųjų naudai). Vaikų interesai ir pramogos pirmavo. Suaugusieji su malonumu dalyvavo vaikų žaidimuose. Išdaigų dvasia reiškėsi vietos teatre, kuriame paaugliai statydavo farsus. Kartu su suaugusiais buvo rengiamos tolimos išvykos. Kartą vasarą visi patraukdavo į Sestrorecko (Systerbäck) kurortą pasiklausyti koncerto (išeidavo anksti ryte). Dažniausiai buvo lankomas malūnas prie Sestros (Syster) upės. Jaunimas vykdavo dviračiais. "Malūnas" atrodė man gražiausia vieta pasaulyje. Šioje atmosferoje klestėjo išdaiginga tapyba, išdaiginga literatūra, daugiausia vaikiška. Be šio vaikiško ir jaunuoliško išdykavimo daug ko nesuvoksi Čukovskio, Repino, Annenkovo kūryboje. Apie Kuokkalą kaip europinio avangardizmo lopšį man vertėtų parašyti atskirai. Bet čia reikia daug laiko paaukoti šaltinių paieškoms, o to laiko vis mažiau ir mažiau. Kuokkaloje gyventa visokiausių tautybių: rusai, vasarnamius nuomoję suomiai valstiečiai (su jų berniukais mes eidavome slėpinių bei žaisdavome kitus triukšmingus žaidimus), Peterbourg'o vokiečiai, Suomijos švedai, Peterbourg'o prancūzai bei itališka Puni šeima su nepaprastai temperamentingu seniu Alberto Puni priešaky, nuolatiniu iniciatoriumi ginčų, kuriuose jis visuomet pasirodydavo kaip didžiausias Rusijos patriotas. Beveik visi (išskyrus naujokus) vienas kitą pažino ir eidavo vieni pas kitus į svečius. Rengė labdaringas rinkliavas, visuomeninius vaikų darželius. Suaugusieji ir vaikai kartu žaidė kroketą, serso, miestučius. Šis linksmas gyvenimas Kuokkaloje 1914 m. įgavo nerimo atspalvį. Rugsėjyje laukta vokiečių desanto. Suomių policininkai užkaldavo lentomis namų bokštus (vasarnamiai būdavo statomi su bokšteliais, iš kurių matėsi jūra). Iš Kronštadto fortų aidėjo šaudymo pratybos, kurioms vanduo suteikdavo kažkokį kliuksėjimo priegarsį, tarytum atidaromų šampano butelių. Buvo matyti, kaip vilkikai traukė pro fortus barkas su skydais, į kuriuos ir šaudyta. 1915 m. vasarą Kuokkaloje pasirodė lenkų pabėgėliai. Mes, berniukai, erzindavome juos žodžiais coto bendze ("Kas gi bus!"), kurie dažnai pasigirsdavo jų nerimo kupinuose pokalbiuose. Kartą daili lenkė atsikreipė į mus su šypsena ir švelniai tarė "Taip, berniukai, co to będzie jums ir mums šiame kare". Mes buvome sugėdyti ir nebeerzinome lenkų. |
