LIKIMAI
Iš ingrų laiškų:

1

Esu ALMA VEHVILAINEN, gimusi 1922 m. Mūsų rajone - nuo Sestrorecko iki Lachtos [tikr. vardas Lahti - red.] [žr. žemėlapį ] - gyveno labai daug suomių, bet šis rajonas greit "surusėjo" - pasireiškė Leningrado ir Voskovo gamyklos artumas. Prisimenu savo ikimokyklinę vaikystę - tada, trečiojo dešimtmečio pabaigoje, vietos gyventojai kalbėjo suomiškai, tiek suomiai, tiek vietos rusai. Kaimas, kuriame iki karo gyvenome, dabar vadinasi Gorskaja [tikr. vardas - Koronena]. Ir Tarchovkoje, ir Aleksandrovkoje, ir Gorskoje, ir Lapės Nosies [Lisij Nos] iškyšulyje iki pat Lachtos gyveno suomiai, bet jau ketvirtajame dešimtmetyje ėmė vyrauti rusų kalba.

Bažnyčią mes lankėme Lachtoje. Jos priešpaskutinis pastorius buvo Frederikas Soittonen'as, senelės giminaitis.

Dar viena bažnyčia buvo Sestrorecke. Ją prieš karą lankė mano mokyklos bendramokslė, gyvenusi šiaurinėje Sestrorecko riboje. Einant nuo stoties link kapinių, po dešinei pakraštyje matyti daugiaukštis namas. Jis pastatytas anos suomių bažnyčios vietoje. 

Ši medinė bažnytėlė stovėjo ant kalvos, už jos buvo suomių kapinės. Sakoma, kad tose kapinėse matė Elmo šviesas.

Dabartinė Proletarskaja gatvė anksčiau vadinosi Čuchonskaja. Mes, ikikariniai gyventojai, suomių kalbos nesimokėme. Mums buvo įteigta, jog reikia varžytis savo tautybės. Ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjo persekiojimai. Mano vyresniąją seserį, kuri buvo baigusi technikumą ir įsidarbinusi, pašalino iš darbo su pažyma, reiškusia, jog ji "liaudies priešė". Greit atleido ir brolį, ką tik baigusį fabrikinį-gamyklinį mokymą Voskovo gamyklos mokykloje. Irgi dėl tautybės. Brolis ir sesuo mokėsi gerai, dirbo sąžiningai kaip suomiai. Atleisti, jie neteko ne vien tik darbo, bet ir maisto kortelių.

Mes penkiese likome tėvo išlaikomi. Jis dirbo gaisro sargu "Vulkano" gamyklos klube Novaja Derevnėje, turėjo 92 rublių algą. Man, jaunesniajai seseriai ir mamai nepriklausė turėti kortelių, nes gyvenome kaimo vietovėje. Ilgą laiką badavome, kol vienas geras žmogus patarė sesriai išmesti tą pažymą lauk. Tuomet ir ji, ir brolis įsidarbino. 

1937 m. rudenį prasidėjo areštai. Buvo areštuoti du mano dėdės: Petras Vehvilainenas ir Nilo Teterevas (Pykkonenas). Dėdė Petras labai greitai buvo sušaudytas "Krestų" kalėjime, o jo šeima buvo deportuota į Ostaškovą. Po reabilitacijos Chruščiovo laikais į tėvynę leido tik žmoną, o vaikams uždraudė gyventi arti Leningrado.

Dėdė Nilo išgyveno kelerius metus lageriuose, ten ir mirė. O jo šeimyniškiai, patekę į blokados žiedą, išmirė, kas čia, kas kelyje į tremtį.

Karui pasibaigus, mūsų, kaip ir kitų vietos suomių, irgi neleido į tėviškę. 1945 m. gavau kvietimą mokytis Leningrade. 6 metus gyvenau bendrabutyje, kartkartėmis milicijos aplankoma, tačiau apsiėjo. Jaunesniosios sesers į Leningradą taip ir neįleido. Reabilitacija aš nesirūpinau, nes buvau išvykusi iš Leningrado dar iki represijų pradžios.

Mano pusseserė Rozalija Vehvilainen, gyvenanti Sosnovy Bore, iki šiol vis negauna reabilitacijos dokumentų - "Liteinas 4" [KGB būstinės adresas - red.] jai neatsako. Ji nori nusikratyti "liaudies priešės" antspaudu. Man atrodo, kad tas popiergalis nieko nereiškia. Kas į tave blogai žiūri, to nepakeisi. O požiūris į mūsų tautybę nepasikeitė. Geri žmonės visiems geri, o pavyduoliai ir šaukštelyje paskandins.

[Ingermanlandcy. Inkerin Liitto: Sankt-Peterburg, 1997, Nr. 2, 40-41]

2

Esu VERA OLLIKAINEN, "buožės" duktė. Mūsų šeima iš Vuolijarvi kaimo. Kartu su tėvais aš patekau į pirmąją "atranką". Pas mus atėjo staiga, vėlai vakare 1931 m. vasario 15 d. Galiu tik įsivaizduoti, kaip persigando mano tėvai. Aš, vienuolikmetė, tuo metu buvau klube kaimynystėje. Mane iškvietė iš tenai. Neprisimenu, kiek žmonių pas mus buvo atėję, du ar trys, bet man įsiminė vienas dėdė pilku miliniu puspalčiu. Mama tai išeidavo iš trobos, tai įeidavo, sąmišyje nešiodama kažkokius ryšulius. Aš ėmiau rinktis mokyklinius reikmenis. Tėčio neatmenu vaikštant. Rodos, jis visą laiką sėdėjo prie stalo. Paskui mus visus susodino į roges ir nuvežė į stotį. Troboje, tarsi dabar matau, liko degti ryški šviesa.

Naktį atsidūrėme galvijų vagone su gultais. Mama kalbėjo: "Gerai, kad Liza (mano jaunesnioji sesuo) mirė ir nemato viso šito". Kartas nuo karto žlegėdavo vagono durys, mus visus kartu - vyrus, moteris vaikus - išleisdavo lengvintis.

Vasario 21 d., irgi visiškoje tamsoje, mes atsidūrėmė iškasoje tarp kalnų. Po dezinfekcijos ir plaukų nuskutimo vaikams buvome atkelti į aukštą nuokalnę, kur mūsų laukė ištisa palapinių gatvė. Buvome patalpinti į palapinė Nr. 4. Tai buvo naujasis miestas Chibinogorskas.

Tėtis, neatlaikydamas sunkių sąlygų, netrukus pateko į ligoninę. Mokyklinio amžiaus vaikai buvo patikrinti – tą žiemą mokytis mums neleido, nes nesupratome rusiškai. Kitais mokslo metais buvo atidaryta suomių mokykla. Man reikėjo vėl pradėti nuo ketvirtosios klasės.

Sveiki vyrai buvo organizuoti būstų statyboms – statė skydinius barakus. Mūsų kaimynas palapinėje, Tahvo Jurkijainenas iš Katumaa kaimo, ėjo kažkokias atsakingas pareigas. Jis prižadėjo tėvams, kad barake gausime atskirą kambarį. Bet atėjus laikui įsikurti, kambario negavome. Atsirado nauja, Vainonenų šeima iš Tosno rajono. Vainonenas papirko tą Jurkijaineną ir mus apgyvendino viename kambaryje su Marija Sarkkinen iš Rokoskos kaimo. Ji turėjo tris vaikus (ketvirtasis, jau suaugęs vaikinas, greit kažkur dingo). Vėliau atvyko dar Marijos vyras nuo Nečajevo įlankos, bet anas greitai mirė. Tas kambarys buvo 4 metrų ilgio ir 3 metrų pločio. Mūsų pusėje buvo krosnis. Tėtis su mama miegojo ant gultų, o aš – ant dviejų viena ant kitos pastatytų fanerinių dėžių. Dienos metu viena iš dėžių buvo užkeliama ant kitos ir šitaip padaromas stalas. Ten (Bolotnaja g-vė, 4-as kamb.) aš ir baigiau vidurinę (4 - 7 suomiškos bei 8 - 10 rusiškos mokyklos klases).

Pamenu, kaip po darbo mama gamindavo koklinėje krosnyje miežių arba griežčių košę aliumininiame dubenėlyje. Parėjusi iš mokyklos aš užsiberdavau cukraus ant riekės duonos ir užgerdavau kažkuo panašiu į arbatą, gal ir šiaip karštu vandeniu. Visai neprisimenu, kad būčiau kentėjusi nuo bado (šį pojūtį pažinau tik karo metais), nors studentavimo pradžioje ir svajojau apie laiką, kada galėsiu valgyti triskart per dieną.

Natūralu, kad nuo prasto maisto rankų ir kojų pirštai pūslėdavo ir paskui pūliuodavo, kelis nagus nuvarė. Vėliau kas žiemą sirgau angina. Nei tremtyje, nei studentavimo metais neragavau pieno, o kai jau atėjo laikas savo vaikus maitinti, sau neužtekdavo niekad. Pieną geriu tik pastaraisiais dešimtmečiais.

Mokydamasis mokykloje, tiek suomiškoje, tiek rusiškoje, visada buvau pirmūnė. Bet 1938 m. padavusi dokumentus stoti į Leningrado Užsienio kalbų institutą, gavau neigiamą atsakymą. Po to per deputatą, mokyklos direktoriui Orudinui padėjus, vis dėlto patekau į priėmimo egzaminus. Jų tada būta aštuonių. Sykį egzaminatorius mojavo mano egzaminų knygele priešais tuos, kurie prastai laikė – atseit, žiūrėkite, kaip reikia egzaminus laikyti. Tačiau pasirodžiusi priešais egzaminų komisiją išgirdau, kad nesu išlaikiusi konkurso. Turėjau užsiminti apie savo egzaminų knygelę. Tuomet direktorius (vėliau sužinojau jo pavardę – Zacharovas) tvirtai pareiškė: "Na žinote, mes dar turime sąžiningų kolūkiečių vaikų". Tai buvo metas, kai oficialiai skelbė, jog sūnus už tėvą neatsako. Bet aš turėjau atsakyti. Beliko tik sugrįžti į tremties vietą.

Grįždama į Kirovską (Chibinogorską), užklydau į Petrozavodską, kur su savo pažymiais tuojau buvau priimta. Su atitinkama pažyma nuvykau į Kirovską ir tokiu būdu gavau pasą.

Ten Petrozavodske ir prabėgo mano tolesnis gyvenimas (tiktai karo metais, kartu su Onegos gamykla, pabuvau Sibire, o universitetą baigiau Syktyvkare). Apie 8 metus išdirbusi laikraščio redakcijoje, nuvykau į Maskvą, kur baigiau aspirantūrą, o po jos iki pat išėjimo į pensiją 1988 m. dirbau Mokslų Akademijos Karelijos filialo Kalbos, literatūros ir istorijos institute.

Tėvai tuo metu liko Chibinuose. Kurį laiką tėtis tebedirbo vežiku asenizatoriumi, mama – įvairius juodus darbus. Prieš pat karą juos perkėlė į Pudostės rajoną Karelijoje. Tačiau jie pasirodė pavojingi ir ten, tad buvo permesti į Archangelsko sritį, Charitonovo gyvenvietę. Tėtis, jau turėjęs invalidumą, mirė 1942 m. Mama buvo grąžinta į Kareliją, į Letnio stotį, iš kur man leido ją pasiimti. Tuomet jai išdavė pasą. Ji mirė 1961 m. Jai nebuvo pavykę palaidoti tėčio palaikų – neatsirado pagalbos. Vasarį per speigą kažkoks invalidas nuvežė karstą iki kapinių ir jiedu dviesė užkasė jį į sniegą. Be abejo, tremtis buvo tėvams ištisa kančia ir jie nusinešė ją su savimi. Nebuvo kam skųstis. Tėtis dauigiausia tylėjo.

Mama turėjo neblogą sveikatą ir visada gyveno svajone dar kada nors aplankyti gimtąjį kraštą. Ši svajonė taip ir neišsipildė. Nepavyko ten apsilankyti ir man pačiai. Po mamos mirties aš nuvykau ten su vaikais. Pernakvojome Matoksoje [žr. žemėlapį ] pas pažįstamą, o kitąryt nulėkėme betoniniu takeliu iki pat sankryžos, nuo kurios Vuolijarvi buvo jau ranka pasiekiamas. Bet čia mus sustabdė eigulys ir turėjome grįžti. Pamatėme tik vieną pilką trobą, kuri vienišai stovėjo vidury kaimo. Staiga užėjo tokia smarki liūtis, kurios dar nebuvau mačiusi, bet tuoj pat nustojo ir viską nušvietė saulė.

Laimei, vaikiška atmintis turi tokį pranašumą, kad paprasčiausiai nefiksuoja blogo. Ir vis dėlto tremtis nepraėjo be išlikusių nuoskaudų ir pergyvenimų. Iki pat mirties nepamiršiu savo ašarų žengiant į suaugusiųjų gyvenimą, kai man neleido mokytis specialybės, kuri labiausiai atitiko mano norus bei gabumus. Verkiau visą kelią nuo Leningrado iki Petrozavodsko, suklupusi ant vagono šoninio suolo prie pat tualeto.

Tremtyje visada graužiausi, kad neturėjome atskiro būsto kaip pas pažįstamus žmones. Nesunku įsivaizduoti, kaip jaučiausi miegodama ant savo dėžių, šalia ant vinies kabant pasmirdusiam brezentinam tėčio lietpalčiui, kai jis dirbo asenizatoriumi. Pergyvenau apsirengdama prasčiau nei klasiokės, nes neraštingosios mano mamos alga buvo labai menka.

Kartą, man jau dirbant laikraštyje Petrozavodske, mane pasikvietė atsakingasis redaktorius ir tarsi atsiprašydamas paaiškino, kad žiūrėk, redakcijoje tik du žmonės su aukštuoju išsilavinimu, aš ir informacijos skyriaus vedėjas, bet kad jis nepaskirsiąs manęs skyriaus vedėja, nes negali juk jis už tai atsakyti. Tarytum aš kada nors buvau pretendavusi vedėjauti. Puikiai žinojau savo vietą partijos CK organe.

Būdavo, kad net ir mano vyras užsimindavo apie mano buožišką kilmę. Štai ką reiškia visą gyvenimą jaustis antros rūšies žmogumi.

Reabilitacija užsiimu nuo 1994 m. sausio. Turėjau pradėti atkasdama savo gimimo liudijimą bei tėčio mirties liudijimą, o jau vien tai reiškė didelę biurokratinę gaišatį. Dukart turėjau bylinėtis ir liudyti teisme. Dabar lyg ir artėju prie pabaigos. Jau gavau raštą, kad mano klausimas dėl piniginės kompensacijos išspręstas teigiamai. Suma už viską, paimtą iš tėvų suėmimo metu, tokia maža, kad ją galima laikyti simboline. Bet pensininkui dabar kiekvienas rublis yra brangus.

[Ingermanlandcy, 1997, Nr. 2, 39-40]