|
XXI
amžiaus pradžioje išmiršta paskutiniai žmonės, kurie dar atsimena ir
gali papasakoti apie autentišką vesternizuotą Sanct-Peterbourgą iki
1917 m. spalio mėn. bolševikinio perversmo. Natūrali atminties
riba (nuo 5 metų amžiaus) - 1912-ieji gimimo metai. Vadinas, tam,
kad rastume dar gyvą Sanct-Peterbourg'o liudininką, jis turi atitikti šiuos
kriterijus:
1) turi būti gimęs ne vėliau 1912 m., t.y. turi turėti daugiau kaip
100 netų amžiaus;
2) turi būti kilęs iš tikrų petrapiliečių, t.y. iš vesternizuotos
vietos kultūros atstovų;
3) nuo gimimo iki 1917 m. spalio turi būti augęs Sanct-Peterbourg'e;
4) turi turėti sklerozės nepaliestą atmintį ir protavimą.
Galima
būti tikram, kad po ištiso amžiaus svetimos kultūros siautėjimo,
bado, genocido ir trėmimų dabartiniame Leningrade (jo tikras vardas)
NĖ 1
TOKIO ASMENS NERASIME.
Sunku tikėtis rasti mieste daugiau nei dešimt tokių asmenų palikuonių,
kurie galėtų ką nors papasakoti apie savo tėvų petrapilietišką
gyvenimą ir kultūrą.
Savaime aišku, didesnė tikimybė tokių asmenų rasti būtų Vakaruose,
nors tenykščių emigrantų sąmonėje Sanct-Peterbourg'as asocijuojasi
su "nesugadinta Rusija", o sugadintojais laikomi kažkokie tarsi
iš Mėnulio nukritę mitiniai bolševikai. Jei kas ir
supranta, kad tie bolševikai nebuvo jokie svetimšaliai užkariautojai,
vis tiek stengiasi laikyti juos svetimais Rusijai, pvz., vadinti žydais
ir platinti antisemitinius mitus. Tie žmonės vis dar tikisi
"Rusijos prisikėlimo".
Iš tikrųjų Rusija visiškai autentiškai prisikėlė 1917 m. spalyje,
kai numetė
nuo savęs Sanct-Peterbourg'o bei jo vakarietiškų normų jungą. Mažai tikėtina,
kad iš nedaugelio pavienių asmenų (vienuoliktąjį dešimtmį einančių
petrapiliečių arba jų palikuonių) Vakaruose kas nors beturės drąsos ir išminties
pripažinti, kad jų gimtasis Miestas buvo ne Rusijos sostinė, bet
vakarietiška Metropolija, kurią sunaikino ne iš Mėnulio nukritę bolševikai
ir ne "Siono išminčiai", bet pati sukilusi Rusija.
Vis
dėlto reikia stengtis suburti kuo daugiau autentiškos praeities
liudininkų, nes nepaisant prastos istorinės orientacijos, jie dar galėtų
šį tą patvirtinti savo žodžiu.
Šioje svetainėje aprašytos tipiškos
vesternizuotos Sanct-Peterburg'o viduriniosios klasės giminės vienaip ar
kitaip buvo susijusios su butu istoriniame centre Koniušennaja gatvėje.
Daugiau kaip 100 metų prie jo durų tebekabo lenta su šeimininko
vardu. Nors butas ir padalintas bei paverstas komunalka, jame
tebegyvena šio šeimininko palikuonys. Jei įmanoma, reikia bandyti
rasti daugiau panašių atvejų istoriniame centre, nors, ko gero, tai
beviltiška. Tokie butai neturi tapti eilinės rekonstrukcijos
aukomis, kad po kapitalinio remonto, kaip visuomet iškėlus ten gyvenusių
petrapiliečių palikuonis į priemiesčius, pavirstų svetimos kultūros
"naujųjų rusų" lizdais.
Vienas toks butas turi tapti Vidurio Klasės Petrapiliečio
Muziejumi, į kurį reikia surinkti kuo
daugiau autentiškos istorinės medžiagos, kad jis liudytų pasauliui Tiesą apie
kadaise egzistavusį europietišką Sanct-Peterbourg'ą ir jo gyventojus
europiečius.
Savaime aišku, šis Muziejus turi būti įkurtas privačia iniciatyva
privačiomis lėšomis, kad būtų nepriklausomas nuo valstybės ir
apsaugotas nuo ideologinio melo. |