Alexandre Benois
žymus dailininkas,
vienas iš "Meno pasaulio" grupės įkūrėjų,
Peterbourg'o architektų giminės palikuonis
(Iš jo knygos Mano prisiminimai)

Užmirštųjų europiečių miestas

Sanct-Peterbourg'as buvo įkurtas pirmojo rusų imperatoriaus Petro I Romanovo 1703 m. Nevos upės žiotyse Ingrijoje – finougriškoje karelų, inkerių bei vadžių žemėje. Ingrijos vardas buvo nemažiau žinomas kaip Kurliandijos ar Livonijos dar tais laikais, kai aplinkinės valstybės tik buvo pradėjusios savo grobuoniškus žygius į Baltiją. 

XIII–XV a. buvo katalikų ir stačiatikių kovų laikas užgrobiant baltų ir finougrų žemes Baltijoje. Šios žemės buvo: baltiškoji Prūsija (Prūsa) pietuose, Lietuva, Kuršas (Kurliandija), Latgala, Livonija, Estija, Ingrija ir Suomių Karelija šiaurėje. Su didžiausiu žiaurumu kryžiuočiai ir kalavijuočiai pavergė Prūsą, Kuršą, Latgalą ir Livoniją. Estija tapo danų auka, o rusų Novgorodas ėmė pulti Ingriją ir Kareliją, kur susidūrė su užkariautojais švedais. Tik Lietuva dėka savo sąjungos su Lenkija bei vakarinėmis rusų kunigaikštystėmis išvengė vergovės, tuo būdu tolimoje ateityje užtikrindama laisvę taip pat Latvijai bei Estijai.

Vis dėlto Novgorodas nepajėgė integruoti Ingrijos ir Karelijos į savo valstybę. Iki pat švedų agresijos XVII a. šiose žemėse tebuvo tik rusų karinės ir prekybinės bazės bei misionieriškos stačiatikių cerkvės. Iš vietos gyventojų tik reikalauta skirti vyrus kariuomenei bei mokėti mokesčius – iš pradžių Novgorodui, paskui – 1478 m. Novgorodą pajungusiai Maskvai. Juk ir pats Novgorodas buvo įkurtas ne rusų, bet skandinavų vikingų, jame viešpatavo normaniškoji Riuriko dinastija.

Švedai irgi neišplėtė savo kultūros į Ingriją ir Kareliją, bet apsiribojo liuteronizmo platinimu, apgyvendindami tose žemėse liuteronus suomius. Nors suomių daugėjo, bet ir jie neišstūmė inkerių ir vadžių kalbos ir papročių, užtat pati suomių literatūrinė kalba ėmė formuotis karelų pagrindu. Taigi inkeriai (rusiškai ižoriečiai) bei vadžiai (rusiškai vožanai) išliko iki pat XX a. sovietinio genocido.

Natūrali riba tarp suomių-karelų ir ingrų buvo Nevos upė. Šis vardas reiškia "pelkėtoji" visose Baltijos finougrų kalbose. Iki pat XIX a. Ingrijoje nebūta jokių rusiškų upėvardžių ir būta labai mažai rusiškų vietovardžių.

Vienas iš gražiausių imperinių parkų Ingrijoje yra Paulovskas (originalus, Maltos Ordino D. Magistro, SPb Imperatoriaus sukurtas vokiškas pavadinimas - Paullust). Jis išdėstytas palei Vena-Joki, kurios rusiškas vardas yra Slavianka. Pastarasis lyg ir atitinka originalaus pavadinimo reikšmę "Rusų upė". Kodėlgi ši į Nevą netoli nuo Inkerės (Ižoros) įtekanti upė yra "rusiška"? Manoma, kad venai buvo finougriška gentis, gyvenusi šiame upyne. Liuteronams, kurie gyveno į šiaurę nuo Vena-Joki, pastaroji buvo riba, už kurios prasidėjo mišrios liuteronų ir stačiatikių finougrų gyvenvietės. Pagal stačiatikių religiją šiauriečiai liuteronai suomiai ir karelai laikė anas gyvenvietes rusiškomis, o jų gyventojus – rusais, bet vadino juos jų tikru vardu venai. Šitaip žodis vena ėmė reikšti rusus ne vien tik suomių, bet net ir estų kalboje. Kita vertus, tikriems rusams, kurie gyveno į pietus nuo venų, pastarieji irgi buvo ribos gentis, nuo kurios į šiaurę gyveno vien liuteronai. Tad tuos šiauriečius jie ir vadino tuo pačiu žodžiu venai, kuris buvo apibendrintas į visus suomius forma Ven > Fen / Fin, iš kur per rusus žodis finai išplito per visą pasaulį jau žymint suomius. Kas dėl pačių suomių, jie save vadina žodžiu suomi.

Išplėšęs Ingriją iš švedų, Petras I ėmė masiškai aukoti ingrus statant Sanct-Peterbourgą pelkėse ir net pardavinėjo juos turkams į vergovę. Taigi ingrų likimas buvo net kartesnis, negu prūsų, kurie bent pagarsėjo istorijoje savo didvyriška kova prieš Vokiečių Ordiną. Inkeriai ir vadžiai nekovojo, bet jų likimas pasirodė toks pat: beveik visiškas išnaikinimas XX amžiuje. Vis dėlto, panašiai kaip vokiečiai Prūsoje, rusai iki pat 1917 m. bolševikinio perversmo išsaugojo krašto vardą jo švediška forma : Ingermanliandas.

Vardo išsaugojimas tebuvo vienintelis panašumas tarp vokiškų ir rusiškų užkariavimų Baltijoje. Prūsoje, Kurše, Livonijoje bei Latgaloje vokiečiai platino savo šiaurės-europinę kultūrą, o rusai jokios maskvietiškos kultūros Ingrijoje neplatino. Ingrijai antrąkart atsidūrus rusų valdžioje, pastarųjų monarchas iš viso neturėjo jokios rusiškos orientacijos. Susižavėjęs Vakarais, Petras I ėmė nekęsti esminių rusiškos tikrovės požymių bei svajojo padaryti iš Rusijos Vakarų Europą. Šitai jam pavyko tik jo užkariautoje finougriškoje Ingrijoje, be to – tik metropolinio miesto ribose.
Iki pat XX a. aplink Sanct-Peterbourg'ą nebūta jokių kompaktiškai išsidėsčiusių rusų gyventojų. Užtat pavažiavęs kelis kilometrus nuo miesto visur girdėjai kalbant finougriškai. Šiuos vietos žmones tamsūs rusai su panieka vadino "čuchoncais". Pastarieji aprūpino miestą pienu, daržovėmis ir vaisiais, kitais žemės ūkio produktais. Mieste bričkų vežėjai ("izvožčikai") bei žemesnio rango tarnai irgi buvo inkeriai, vadžiai, suomiai ir karelai. Profesiniai darbininkai (ne amatininkai!), kurie sudarė miesto gyventojų daugumą, buvo rusai. Tačiau rusai buvo sezoniniai darbininkai, atvykę uždarbio iš tolimų Rusijos kraštų bei skubėję, sezonui pasibaigus, kuo greičiau išsinešdinti į savo kaimus. Geriausiai tai patvirtina faktas, kad XVIII a. mieste buvo rusų slabados, t.y. rusų susitelkimo mikro-rajonai (XVIII a. pradžioje buvo tik viena rusų slabada).
Dėl šios priežasties nei mieste, nei jo apylinkėse negalėjo susiformuoti jokia vietinė rusų kultūra. Miesto amatininkai buvo daugiausia Baltijos vokiečiai. Vidurio klasę sudarė smulkūs bajorai bei į mokslą išėję valstiečių ir pirklių palikuonys iš Rusijos, Baltijos, Vokietijos, Suomijos, Švedijos ir Lenkijos. Juos visus jungė bendros vakarietiško elgesio ir gyvensenos normos bei vietinė vakarietiška kultūra. Nepaisant skirtingų religijų, tarp jų vis sparčiau daugėjo mišrių santuokų, o dėl to XIX–XX a. riboje ėmė susidaryti specifinis peterburgiškas mikro-etnosas. Ne Rusijos žemėje išdygusio miesto kultūros net negalima vadinti paribio kultūra. Tai buvo nepakartojamas reiškinys: miestas su vietine olandiška, rusiška, vokiška, prancūziška, angliška mikro-toponimika (Garach > Gorochovaja, Holliday > Golodai) bei su olandiška ir finougriška toponimika priemiesčiuose (Peterhof, Duderhof šalia Ropša, Pulkovo tt.). Egzotiškas buvo ir paties miesto lotyniškai–olandiškai–prancūziškas vardas: Sanct-Peter(s)bourg.
XIX a. pirmojoje pusėje bei viduryje pagrindinis miesto laikraštis ėjo 3 kalbomis: rusiškai, vokiškai ir prancūziškai. Vakarietišką kultūros orientaciją kartu su vidurio klase lėmė valdančioji aukštuomenė. Aristokratai buvo arba vokiškos kilmės (plg. Romanovų vardą perėmusią Gottorpų giminę, dvariškius Benkendorff'us, Dieterichs'us), prancūziškos ir angliškos (Barclay de Tolly), lenkiškos (Poniatowski, Zacharževski), arba visiškai su vakarietiška sumaišytos kilmingos rusiškos (Möller-Zakomelski), gruziniškos (Bagrationi) ar totoriškos (Jusupov). Šį mišinį su valdomąja rusų tauta jungė stačiatikių religija, kuri vis dėlto buvo tvarkoma ne patriarchų, bet valstybinio Sinodo, t.y. panašiai kaip protestantizmo šalyse, o savo šventyklų architektūra irgi nesiskyrė nuo Vakarų. Tačiau kai imperatorius Paulius I ėmė daryti romantinius žingsnius link katalikybės, ši rizikinga kryptis (o anaiptol ne meilė Frydrichui Didžiajam) kainavo jam gyvybę. Tik stačiatikybės pagalba Sanct-Peterbourg'as įstengė valdyti euroazijatus. 2 paskutinieji Gottorpai, Aleksandras III ir Nikolajus II, priešingai, tapo šiame teatre didžiausiais rusofilais, remdamiesi tiek imperialistinio patriotizmo patyrimu Vakaruose, tiek revoliucija gresiančia demografine situacija pačiame Sanct-Peterbourg'e, pasikeitusia dėl industrializacijos, pareikalavusios didžių masių kvalifikuotų darbininkų. Būtent tada ir prasideda rusiškai-pravoslaviškas patriotinis pamišimas – be jokio skonio į vakarietišką architektoninį raštą implantuojamos pseudo-bizantiškos bei palapininės rusų cerkvės, dvaras per balius rengiasi carų ir bojarų rūbais, t.y. viskas vyksta priešingai tam, ką darė miesto įkūrėjas Petras I. Rusų tauta atidėkojo didžiajam karūnuotam rusofilui savo būdu: jį su visa šeima be teismo kaip šunis iššaudė įkalinimo namo pusrusyje, mieste su tipišku Sanct-Peterbourg'o Imperijos pavadinimu – Ekaterinburge.

Taigi Imperija iš tikrųjų buvo ne Rossijskaja, bet Sanktpeterburgskaja. Per valdžios ir kultūros institucijas, per realinių ir klasikinių gimnazijų tinklą Sanct-Peterbourg'as diktavo savo vakarietiškas normas visai Rusijai ir visoms šalims, kurios kada nors tik buvo rusų užgrobtos. Tai akivaizdu jau tik pažvelgus į šio miesto demografijos duomenis. Nors nuo XIX a. vidurio rusai sudarė daugiau kaip 80% visų jo gyventojų, dauguma jų, kaip kalbėta, buvo ne nuolatiniai rezidentai, bet sezoniniai darbininkai. Iš likusių 20%, kurie kaip tik buvo nuolatiniai, kultūra, mokyklos, teismai, statyba, inžinierija, geležininkystė, privati medicina nuo 40% iki 60% buvo ne rusų kilmės asmenų rankose, bet likę rusiškos kilmės asmenys griežtai laikėsi tų pačių elito normų bei stengėsi patekti į elitą bei jame ištirpti. Štai 1869 m. duomenys (Juchneva N.V. Etničeskij sostav i etnosocialnaja struktura naselenija Peterburga. / TSRS MA Etnografijos institutas, 1984, p. 75, 76):

Nurodyti sluoksniai sudarė apie 2,87% (t.y. 19150 asmenų) visų 667200 Sct.-Peterbourg'o gyventojų.

Iš 355 savininkų pramonininkų ir verslininkų užsieniečiai sudarė 12%, nerusų kilmės asmenys - 30%, rusų kilmės asmenys - 58% (ten pat, p. 69-70).

1869 m. mieste buvo apie 85000 amatininkų. Patys savaime jie nepajėgė diktuoti vakarietiškų gyvenimo normų, tačiau jie kūrė kasdienę miesto atmosferą. Tik 39% visų 188 laikrodžių dirbtuvių priklausė rusams, kitas laikė žydai, vokiečiai ir suomiai. Rusų buvo tik 37% visų 167 dailidžių ir tekintojų dirbtuvių (kitos - daugiausia vokiečių, suomių ir žydų), jiems priklausė tik 34% visų 380 juvelyrinių dirbtuvių, kitos buvo vokiečių, suomių ir švedų. Rusams priklausė 53% visų 450 kepyklų, kitos buvo švedų, vokiečių ir žydų. Daugiausia rusai turėjo siuvyklų - 59% visų 822 moteriškų ir 61% visų 333 vyriškų, - bet kitose pirmavo prancūzai (ten pat, p. 65).
Nors prekyba iš esmės buvo rusų rankose, beveik visi pirkliai ir prekybininkai nebuvo nuolatiniai miesto gyventojai.

Metropolija traukė ne vien tik vakarietiškų kultūrų veikėjus, rusai nebuvo išimtis.
Mieste veikusių rusofilų  V. Bielinskio,  N. Nekrasovo,  F. Dostoevskio,  N. Ostrovskio,  M. Saltykovo-Ščedrino kt. vardai neturėtų klaidinti. Lygiai taip tie keliolika žmonių būtų veikę Berlyne arba Paryžiuje, neįstengdami pakeisti vakarietiškos Sanct-Peterbourg'o esmės, užtat įtakodami pačią Rusiją bei ruošdami būsimąją Metropolijos katastrofą.  F. Dostojevskio "Idiote" aprašyta "švariai" rusiška aukštuomenė yra perkelta iš Maskvos ar kurio kito Rusijos miesto, nes pasaulinės reikšmės psichologui etnokultūrinė Ingrijos problematika buvo svetima ir nesuprantama (savaime suprantama buvo su panieka vadinti tikrus krašto šeimininkus čuchoncais, o žydus - pinigus kaupiančiais žydeliais; mat, didysis rašytojas buvo mesianinės "Rusų tautos-dievanešės sąvokos skleidėjas).

XX a. pradžioje visi tikri petrapiliečiai, nepriklausomai nuo kilmės, jau pasižymėjo ne į ką nepanašiomis vietos savybėmis, t.y. sudarė besiformuojančią atskirą etninę grupę. Šiam procesui priešingas reiškinys atsirado XIX a. pabaigoje, kai į industrializuojamąjį miestą ėmė masiškai plūsti tūkstančiai naujų Rusijos migrantų, daugiausia – baltarusių. Skirtingai nuo ankstesniųjų sezoninių rusų, jie tapo nuolatiniais gamyklų darbininkais, sudarydami bazę ateinančiai etno-socialinei revoliucijai. Pamažu jie skverbėsi ir į vidurio klasė, tuo tarpu miestas nebepajėgė vesternizuoti tokio antplūdžio. Kadangi tuo pačiu laikotarpiu Vakaruose klestėjo imperialistinis patriotizmas, paskutiniųjų imperatorių posūkis į rusofiliją yra visai suprantamas. Be to, jie suvokė etninį skirtumą tarp Sanct-Peterbourg'o ir Rusijos bei jautė jame revoliucijos pavojų. Tik deja, neišaugę tikros rusų kultūros tradicijoje, jie visiškai nesuprato tautos, kurią laikė sava. 1914 m. karas prieš Vokietiją buvo karo prieš Sanct-Peterbourg'ą pradžia, nuvedusi į 1917 m. katastrofą: vakarietiškai Rastrelli'o-Czajkowski'o kultūrai Rusijos valstybėje, o kartu ir petrapiliečių etninei grupei atėjo galas.

Pasakytus žodžius puikiai pailiustruoja čia surinkta kelių Sanct-Peterbourg'o vidurio klasės giminingų šeimų istorinė medžiaga. Rusų kilmės protėvio palikuonys – Jekimovų giminė perėjo vesternizacijos procesą ir tapo tipiškai petrapilietiška per kelias santuokas su Vakarų kilmės asmenimis. Von Wagner šeimos istorija, priešingai, parodo kad patys vakariečiai, patekę į etnografinę Rusiją, surusėdavo. Jokio surusėjimo, nepaisant stačiatikybės ar rusų kalbos, negalėjo būti tik Sanct-Peterbourg'e, kadangi šis finougrų žemėje atsiradęs Baltijos miestas neturėjo vietinės rusų tradicijos. Trečiosios Klosse kartos atstovas Konstantinas buityje vartojo rusų kabą, bet vadino save "von" ir vedė žmoną liuteronę. Paradoksalu, bet Rusijos provincijoje surusėjusios von Wagner giminės palikuonis grįžo prie vakarietiškų ištakų, Sanct-Peterbourg'e vedęs vesternizuotą Jekimovų moterį (šios santuokos jėga pasireiškė net sovietiniu laiku trečioje ir ketvirtoje kartose, pasirinkusiose emigraciją į Vokietiją). Pabėgimas iš Rusijos – vienas iš 2 kelių, kuris buvo likęs negausiems petrapiliečių palikuonims. Kitas kelias – tapti rusu. Juk po 1917 m. prasidėjo prievartinės de-vesternizacijos procesas. Kaip kalbėta, jam pamatus padėjo jau XIX a. pabaigoje su baltarusių antplūdžiu sutapusi rusofilija.  Liuteronų Metz'ų bei stačiatikių ir liuteronų Jekimovų fotoarchyve esama nuotraukų, kuriose matyti vaikai, aprengti neva rusų tautiniais drabužiais. Liuteronė Marija Klosse savo noru perėjo į stačiatikybę, bet jos vyras ukrainietis stačiatikis Grigoris Tarasenko, kuris Sanct-Peterbourg'e buvo nemenkiau vesternizuotas, negu pati Marija, ėjo priešinga kryptimi: nuo rusiškos religinės egzaltacijos į vakarietišką agnosticizmą. Tapusi stačiatike, Marija, kaip ir anie vaikai rusų rūbais, nepakeitė ir negalėjo pakeisti savo kultūros, nes Rusijos nepažino. Deja, ji negalėjo įsivaizduoti, į kokį skurdą ir vargą nuves ją pačią, jos kultūrą ir jos nelaimingus palikuonis šią pravoslavišką konversiją paskatinusi rusofilija.
1914 m. prasidėjus karui su Vokietija, miestas buvo pervadintas Petrogradu. Kitas žingsnis padarytas 1924 m., kai prie Maskvos nuo idiotizmo mirė intelektualas iš Kazanės Vladimiras Uljanovas Leninas: jo garbei miestas buvo pavadintas Leningradu. Prasidėjo vietinės vakarietiškos kultūros naikinimas bei turtingesniųjų petrapiliečių emigracija į Vakarus.
Anot petrapiliečio su rusiška pavarde akad. Dmitrio Lichačiovo, Sanct-Peterbourg'as buvo praktiškai sunaikintas jau trečiajame dešimtmetyje. Esama medžiaga parodo stichinį svetimos kultūros paminklų naikinimą, pvz., meninių antkapių. Per dešimtmečius sudaužyti Viskončių giminės antkapiai Volkovo kapinėse.
Po Kirovo nužudymo 1934 m. prasidėjo kruvinas bolševikinis teroras, pasiekęs apogėjų 1937–1938 m. Kas ankstų rytą išgąsdinti gyventojai galėjo stebėti rusvą šleifą, kuris driekėsi vandenyje palei kairiąją Nevos krantinę nuo N.K.V.D. pastato Liejyklos (Litejnyj) prospekto pradžioje. Tuo pat metu buvo masiškai naikinami tiek likę vakarietiškos miesto kultūros atstovai, tiek žemės finougrai – suomiai, vietos estai (iš esančios medžiagos čia patenka kunigas Karpas Elbas), autochtonai inkeriai ir vadžiai. Tai buvo tikras etninis valymas, kombinavęs trėmimus su fiziniu naikinimu. Paskutinieji petrapiliečiai išmirė badu Leningrado blokados metais (1941–1943 – iš esančios medžiagos čia patenka Koka von Wagner). Galutinė miesto leningradizacija buvo milijonų rusiškų naujakūrių apgyvendinimas po karo (petrapiliečių pakeitimas rusais vyko ir anksčiau, ypač – per 4-jo dešimtmečio valymus). 
Kaip kalbėta, pavieniai petrapiliečių palikuonys turėjo rinktis tarp surusėjimo ir emigracijos. Savo šaknų dar prieš karą ėmė ieškoti Fiodoro Ekimovo anūkas Donatas Godlewskis, pasirinkęs senelės gruzinišką tautybę (žinoma, įrašyti jam ją į pasą bolševikai neleido) – senajame Sanct-Peterbourg'e petrapiliečiams nebuvo reikalo rūpintis savo šaknimis. Fiodoro Ekimovo brolio anūkas pasirinko Lietuvą, bet jo jaunesnioji pusseserė patyrė visišką rusifikaciją, tarsi rodydama, nuo ko reikėjo bėgti. Išauklėta sovietinės mokyklos bei tolimos nuo Sanct-Peterbourg'o mamos, ji nesirūpino savo sūnumi iš pirmos santuokos, užtat metė mirštantį tėvą išveždama kitą sūnų į Vokietiją, kur norėjo padaryti iš jo vunderkindą. Neišėjus, grįžo ir įsivėlė į ginčą dėl buto su pirmuoju sūnumi. Konfliktas baigėsi neva pastarojo savižudybe. Šis laukiniškumas, jokių civilizacijos požymių nebuvimas būdingas visai plačiai Rusijai nuo Kamčiatkos iki Kaliningrado. Iš esmės Sanct-Peterbourg'o likimas ir tapatus Karaliaučiaus / Kaliningrado likimui. 

Mūsų dienomis Sanct-Peterbourg'o nebėra. Vadinkite miestą Leningradu, Sankt-Peterburgu ar kaip tik norite, jo vietoje tėra tik chaotiškos architektūrinės kapinės, išniekintos ir apmeluotos svetimų žmonių, kurie sugebėjo išderinti miesto išorinį vaizdą, sunaikinti vidaus interjerus ir apmyžti visas laiptines net pačiame centre. O pačios Sanct-Peterbourg'o kapinės, su sudaužytais, nugriautais arba į kitus kapus pertemptais bei kitais vardais, dažnai kirilica vietoj gotikinio šrifto, užrašytais antkapiais, panašiai kaip Karaliaučiuje, liudija istorinį etno-kultūrinį lūžį.