SPbIngr

AUTOCHTONAI

Ingrijos kraštas plačiąja prasme užima plotą nuo Estijos paribio Narvos upės iki pat Ladogos ežero toli abipus Nevą (apie 15000 km², 200 km tarp vakarinės ir rytinės ribos bei 130 km tarp šiaurinės ir pietinės ribos). Šio krašto autochtonai (vietos gyventojai, tikrieji žemės šeimininkai) nėra slavai (rusai), bet finougrai inkeriai ir vadžiai. Prie jų dar galima priskirti vietinius suomius, čia švedų atkeltus XVII a. Juos visus galima vadinti bendru vardu ingrai.
Bolševikmečiu visi ingrai patyrė etninį valymą, tapo genocido aukomis. Šiuo metu autochtonų beveik nėra, jų likučiai sparčiai nyksta, o rusai atsikėlėliai kolonistai net neįtaria, kad ši žemė niekad nebuvo rusiška. Dėl rusų propagandos to jau nebenori žinoti ir vakarai.

Viduramžiais krikščioniškos misijos pretekstu tarp Švedijos bei Livonijos katalikų ir Rusijos stačiatikių dėl Ingrijos vyko žiaurūs karai, kurie pasibaigė tik po 1323 m. Pähkinäsaari (rusiškai Orešek) bei 1351 m. Tartu taikos sutarčių. Karelijos sąsmaukos siena paliko inkerius ir vadžius rusams stačiatikiškoje Novgorodo pusėje. XVII a. jau liuteroniškoji Švedija atkariavo iš rusų visą kraštą, kuris buvo jai pripažintas 1617 m. Stolbovo taikos sutartimi Ingermanland'o vardu. Pagaliau XVIII a. pradžioje rusai vėl atsiima Ingriją iš švedų ir 1710 m. ji inkorporuojama į Rusijos sudėtį. Rusams užgrobus Ingriją, jos vardas neišnyko, bet buvo rusų vartojamas greta švediško varianto Ingermanland'as iki pat sovietinio bolševizmo, kuris uždraudė abudu pavadinimus.

Ingrija pavadinta pagal Baltijos finougrų gentį, gyvenusią Inkerės upės, pietinio Nevos intako, slėnyje. Šios upės bei genties pavadinimo rusiška forma yra Ižora. Visi vietos vardai pasirodė istorijoje kartu su svetimųjų agresijos pradžia. Popiežiaus Aleksandro III (1181–1195) bulėje pasakymas "Ingrijos pagonys" pirmą kartą minimas XII a. pabaigoje draudžiant pardavinėti pastariesiems ginklus. Šiuo žodžiu paminėti inkeriai gyveno nuo Nevos iki Narvos upės. Viduramžiais visa šiaurinė Novgorodo kunigaikštystės dalis buvo ateivių Livonijos vokiečių vadinama Watland, o jos gyventojai – Watlandijos pagonimis (lotyniškai – pagani Watlandiae). Pastarasis vardas Romos katalikų bažnyčios manuskriptuose pasirodo XII-XIII a. Juo žymimi vadžiai (rusiškai – vod, vožane) buvo vakarų ir šiaurės Ingrijos gyventojai. Apie 1200 m. jie taip pat paplito nuo Inkerės upės iki Narvos ir nuo Suomių įlankos į pietus iki dabartinio Gdovo (Gudovos) miesto.

Kaip ir Rusijoje, žemė Ingrojoje priklausė kaimo bendruomenėms. Ji buvo dalijama į sklypus pagal šeimų ir žmonių skaičių. Sėjai tinkamos žemės buvo nedaug, todėl buvo paplitę įvairūs verslai.

Inkeriai nuo neatmenamų laikų buvo žemdirbiai, žvejai ir jūrininkai. Šalia žuvininkystės buvo reikalinga ir medžioklė, nes žemė nebuvo derlinga. Pakrančių inkeriai, be žuvininkystės, vertėsi dailidyste, Toldogos bei Kargalo inkeriai garsėjo kaip kalviai ir geležies rūdakasiai, o rytinių inkerių kaimai garsėjo audėjyste. Prekyba, verslai ir išvyktys į sezoninius darbus paplito vėliau. Rytų Ingrija visada buvo svarbi kaip tranzito kelių bei tranzito prekybos regionas. Palei Nevą gyvenusieji inkeriai nuo XII–XIII a. vertėsi prekių perkrovimu bei jų persiuntimu.

1848 m. užregistruota 17800 inkerių 222 kaimuose. 1926 m. jų buvo 26137. Po sovietinio genocido 1964 m. duomenys terodo tik 22 inkeriškus kaimus, iš kurių 4 buvo maišyti vadiškai-inkeriški, bet 2 – suomiškai inkeriški. 1989 m. teliko tik 820 inkerių, iš kurių tik 36,8 % vartojo savo gimtąją kalbą. Tik 15 kaimų inkeriai sudarė gyventojų daugumą.

Kingissepp'o rajone jie gyvena Kurkovos (rus. Kurgolovo) ir Soikkolos (rus. Soikino) pusiasaliuose, o Oranienbaumo (sovietų Lomonosov) rajone – Inkerių Plynaukštėje (rusiškai Ižorskoe plato) netoli Chevachos (rus. Kovaš) upės. Nuo 1617 m. rusų–švedų Stolbovo taikos sutarties dar būta kalbinio inkerių anklavo Gatčinos rajone Oredežės upyne. Šio anklavo pėdsakų būta iki XX a. septintojo dešimtmečio.

Inkerių kalba priklauso šiaurinei Baltijos finougrų kalbų grupei ir pasiskirsto į 4 tarmes: Žemutinės Lugos bei Soikkolos vakarinėje Ingrijos dalyje, į Chevos tarmę Inkerių plynaukštėje bei į Oredežės (kitaip – Aukštutinės Lugos) tarmę, kuria kalbėta prie Oredežės upės. Pastaroji yra išnykusi.

Pirmaisiais sovietų valdžios metais buvo kuriama literatūrinė inkerių kalba ir raštas lotynų abėcėlės pagrindu. Inkerių mokyklose Vakarų Ingrijoje buvo galima įgyti pradinį išsilavinimą gimtąja kalba. Ja tarp 1932 ir 1937 m. buvo atspausdinta 25 vadovėliai. Atėjus kolektyvizacijai, turtingesnių valstiečių turtas buvo konfiskuotas, o jie – ištremti į Sibirą arba į Centrinę Aziją. Kartu tai buvo priemonė priversti likusiuosius atiduoti savo turtą kolchozams. Buvo draužiama verstis naminiais amatais ir net turėti valtį. Fizinė prievarta buvo kombinuojama su socialine neteisybe (miesto darbininkai bei miestai naudojosi privilegijomis) bei religine ir nacionaline priespauda. 1937 m. visos inkeriškos mokyklos buvo uždarytos. Visa tai reiškė tautos kultūrinio ir socialinio gyvenimo pabaigą. Tam, kad būtų išvengta galimų protesto formų, daugelis buvo paskelbti "liaudies priešais", sušaudyti, įkalinti arba deportuoti. Žmogus galėjo būti ištremtas iš savo tėvynės vien už tai, kad nesutiko būti užrašytas rusų tautybės.

Vadžiai nuo seno buvo ūkininkai ir gyvulių augintojai. Vaipool'o gyventojai buvo taip pat žvejai ir jūrininkai. Amatai ir prekyba irgi užėmė svarbią vietą vadžių gyvenime. Vadžių liaudies kalendorius atspindi taikaus ūkininko pasaulį. Kiekvienas kaimas turėjo savo kalvį ir batsiuvį. Valkovicoje buvo gaminami mediniai indai, o Matyje (Mati) – keramikiniai. Daug rašyta apie vadžių medžio ir karnos dirbinius, pervežimo darbus, kalkdegystę, deguto gamybą, medžio anglies deginimą tt. Žmonės mokėsi prekybos Narvoje ir Sanct-Peterbourg'e (pvz., jūrininkystės, amatų mokyklose). Miestuose jie varė biznį, darė sandėrius, ieškojo darbo (pvz., moterys pasisamdydavo tarnaitėmis ir slaugėmis).

Vadžiai laikomi seniausiais Ingrijos gyventojais. Pirmajame tūkstantmetyje jie atskilo nuo šiaurinių estų, kurie liko Narvos upės bei Peipus ežero (Peipsi) vakarinėje pusėje. Vadžiai kontaktavo su rytų bei šiaurės rytų Estija - šių kontaktų pėdsakų esama estų kalbos Kodavere bei Lüganuse-Jõhvi tarmėse. Palyginti mažos vadžių gentys niekad nesudarė nei vientisos tautos, nei atskiro administracinio vieneto. Jų žemė buvo šalia pagrindinių prekybinių kelių tarp Rytų ir Vakarų. Seniausi archeologiniai radiniai iš Ingrijos plynaikštės siekia IV - VII a.

Pirmojo tūkstantmečio 2-joje pusėje vadžių teritoriją pasiekė rytinės slavų gentys. Novgorodas (seniausias paminėjimas 859 m.) atsirado kaip atramos taškas renkant iš vadžių duokles iš išplečiant į juos svetimą valdžią. Žinios apie bandymus nusikratyti nuo duoklių ir išsilaisvinti siekia 1069 m., kada vadžiai puolė Novgorodą drauge su Polocko kunigaikščiu Vseslavu, bet buvo sutriuškinti. Stiprėjant Novgorodo feodaliniai respublikai (1136–1478), didėjo ir vadžių priklausomybė. Nepaisant to, kad iš pradžių Novgorodo večėje (visuotiniame susirinkime) kalbėta vadiškai (po-čudski), kariniai ir politiniai vadai vis labjau linko platinti rusų kalbą. 1149 m. vadžiai dalyvavo kariniame žygyje prieš Häme gentį Suomijoje. Tikriausiai jų dalyvauta ir kituose Novgorodo žygiuose, kaip antai prieš švedus 1240 ir 1248 m., prieš teutonų riterius 1241, 1242 ir 1269 m. Nuo 1270 m. vadžiai ir inkeriai pasirodo šaltiniuose kaip Novgorodo kariuomenės dalis.

Karuose tarp rusų, švedų ir vokiečių ilgą laiką niekas neėmė viršaus, bet kentėjo ir buvo naikinami vietos gyventojai. Kai 1241 m. Novgorodas užgrobė Kaprio, jame buvo pakarti vadžiai ir čudj (šiauriniai vadžiai) už pagalbą vokiečiams. 1440 m. riteris Heidenreich'as Vinke iš Overberg'o ištrėmė vadžių karo belaisvius į Kuršą. Latvijoje jie buvo pavadinti krieviņi 'ruseliai'. Pagal akad. A. Sjögren'ą, kreevin'ų tarmė ten dar gyvavo 1846 m.

Vadžių vaidmuo Novgorode buvo pastebimas. Mieste buvo Čudų gatvė, o į šiaurę vedė Vadžių kelias. Iš 5 miesto dalių viena buvo vadžių. Panašu, kad valdžia nesikišo į pavaldinių gyvenimą, todėl ilgainiui vadžiai su ja apsiprato. Rusų kalba plito tik tarp kilmingesniųjų vadžių.

Kai 1478 m. Novgorodą užgrobė Maskva, užkariautoji kunigaikštystė buvo padalyta į 5 dalis, iš kurių šiaurinė vadinosi Vadžių penktadaliu (Vodskaja piatina). Pastarojo riba vakaruose ėjo palei Laugą (Lugos upę) iki Narvos įlankos, o rytuose - palei Olchavą (Volchovo upę) iki Ladogos ežero. 1484 ir 1488 m. daug vadžių buvo deportuota į Centrinę Rusiją, o į jų vietą atkelti rusų kolonistai. Nepaisant Novgorodo bandymų platinti stačiatikybę (Jaamoje/ Jamburg'e 1348 m. buvo įkutrtas stačiatikių misionierių vienuolynas), 1534 ir 1548 m. Novgorodo arkivyskupai Makarijus ir Feodosijus skundėsi, kad vadžiai esntys užsispyrę pagonys. Įnirtingiau juos ėmėsi krikščioninti moskovitai (Ilija Vienuolis, Nikiforas). Buvo rengiami masiniai krikštai, naikinamos giraitės ir kitos šventos pagonių vietos. Iš vartosenos buvo išstumti tautiniai vardai bei pakeisti vadžių kalbai truputį pritaikytais rusiškais. Po rusų užėję švedai ėmė brukti liuteronybę. Daliai vadžių pabėgus į rusų teritoriją, į jų vietą buvo atkelti valstiečiai iš pietryčių Suomijos. Nuo švedmečių išliko daug pasakų ir legendų - apie švedkapius, švedų lobius, apie švedų sugrįžimą ateityje, o tai rodo, kad šis laikotarpis reiškė vadžiams ne vien tik varganą gyvenimą po religine priespauda.

1848 m. užregistruota 5148 vadžių 37 kaimuose. 1942 m. būta 23 kaimų. Šiuo metu vadžiai dar tebegyvena 5 Kingisepp'o rajono kaimuose: Kukkusi (rus. Kurovicy), Rajo (rus. Mežniaki), Jõgõperä (rus. Krakolje), Liivčülä (rus. Peski) ir Luuditsä (rus. Lužicy). Yra vadžių, kurie gimtuosiuose kaimuose tik vasaroja, o žiemas praleidžia miestuose (Kingissepp'e, Peterburge, Narvoje). 1989 m. tebuvo likę tik 62 vadžiai, iš kurių ne daugiau kaip pusė kalbėjo gimtąja kalba.

Vadžių kalba priklauso Baltijos finougrų kalbų pietinei grupei ir arčiausiai giminiuojasi su estų kalba. Skiriamos vakarų, rytų (pagrindinė), Kukkusi ir krievių tarmės. Vakarų tarme taip pat kalbama Vaipool'e, o Kukkusi tarme (inkerių įtakota vadžių kalba) – Kukkusi kaime. Krievių tarmė buvo vadžių kalbinis anklavas Latvijoje Kurše, bet nunyko jau XIX a. viduryje. Paskutinieji rytų tarmės atstovai persikėlė į Itčäpäivä (rus. Itsepino) XX a. septintajame dešimtmetyje. Lingvistiniai kontaktai su kaimyninėmis Baltijos finougrų kalbomis tikriausiai suvaidino stabilizuojamąjį vaidmenį ir padėjo vadžių kalbai išlikti. Būdami absorbuoti vien tik į rusų valdžios sferą, vadžiai būtų tapę dvikalbiais, o tai galiausiai baigtųsi jų rusiška asimiliacija. Bet kontaktuodami su inkeriais bei estais, vadžiai buvo daugiakalbiai, ir tai padėjo jiems išlikti iki šios dienos.

Pagrindiniai inkerių ir vadžių rusifikacijos instrumentai buvo rusų kalba ir stačiatikybė. Stipri rusifikacija prasidėjo tik po baudžiavos panaikinimo 1861 m. Kalbinis inkerių ir vadžių pasipriešinimas buvo palaužtas tik po žiauria bolševikine priespauda bei XX a. 4-jo dešimtmečio teroru. Nuo tada ėmė vyrauti rusų kalba. Neminint aibės rusiškų skolinių, net kalbų fonetika ir gramatika buvo paveiktos rusų kalbos.

1942–1943 m. inkeriai ir vadžiai buvo perkeliami į Suomiją kaip pabėgėliai. Karui pasibaigus, sovietai ėmėsi juos grąžinti. Bolševikų emisarai iš pradžių viliojo juos kalbomis apie gimtąją šalį bei protėvių kapus, paskui – grasindami grąžinti jėga. Kai kuriems iš jų pavyko pabėgti į Švediją ir Estiją, bet tie, kuriuos grąžino, buvo ištremti į Novgorodo, Kalinino, Vologdos ir Jaroslavlio sritis, taip pat net į Vidurinę Aziją. Kai po 1956 m. jiems pagaliau buvo leista grįžti į tėvynę (kur jų gimtieji namai jau buvo rusų kolonistų užimti), tebuvo likę tik 1062 inkeriai.

Dėl rusifikacijos bei fizinio naikinimo pokario Ingrijos autochtonai dažniausia nebemoka savo kalbos, o senuosiuose ingrų kaimuose gyvenantys rusų kolonistai neturi jokio supratimo nei apie tai, kieno žemėje jie gyvena, nei kas tokie yra inkeriai ir vadžiai apskritai. Juos net palaiko suomiais, atsikrausčiusiais į šią "rusų" žemę. O į tokius dera žiūrėti tik priešiškai, ypač turint galvoje rusų būdo specifiką.

Ingrijoje yra surinktas didelis liaudies poezijos, ypač – dainų, lobynas. 1915–1931 m. Suomijoje išleistoje tautosakos antologijoje yra 9 tomai (6500 puslapių) inkerių dainų.

Suomiai atsirado Ingrijoje XVI a. švedų keliami. Jie turėjo sudaryti pagrindą paverčiant kraštą liuteronišku. Iš pradžių jie vadino save inkeriais (inkeriläiset), t.y. Inkerių žemės (Inkerinmaa) gyventojais, bet nuo XIX a. ėmė jausti savo bendrumą su Suomijos suomiais ir vadinti save Ingrijos suomiais (Inkerin suomalaiset). Pavadinimas "inkeriai" (inkerilaiset) suomių kalboje išliko apibendrinant jį į visus Ingrijos gyventojus, bet patys inkeriai vadinami inkeroiset.

Pirmieji suomiai valstiečiai atsikėlė į šiaurinę bei centrinę Ingriją po Stolbovo ir Kärde taikos sutarčių (1617, 1661) iš Suomijos Savo bei Viipuri (rus. Vyborg) žemių. Jų skaičius Ingrijoje sparčiai augo. 1656 m. jie jau sudarė 41,1 % visų krašto gyventojų, 1671 m. – 56,9 %, o 1695 m. – net 73,8 %. Iš 24 liuteroniškų parapijų jiems priklausė 11.

1848 m. tyrinėtojas P. von Koeppen'as skyrė 3 Ingrijos suomių grupes: savakot, kadaise atsikėlusius iš Savo Suomijoje – 43080, äyrämöiset iš Äyräpää Viipuri žemėje – 29243 bei suomenmaakkoiset, atsikėlusius iš neaiškios Suomijos vietos – 3746, taigi iš viso – 46069. 1917 m. jie gyveno 761 suomių kaime bei 235 mišriuose kaimuose. 1919 m. iš visų 77079 Sovietijos suomių 20099 gyveno Karelijoje, kur 49,8 % iš jų gimtoji kalba buvo suomių, o 16239 gyveno būsimojoje Leningrado srityje, kur suomių kalba buvo gimtoji 37,1 % iš jų. 1989 m. Sovietijoje buvo 67000 suomių, kurių 34,6 % kalbėjo gimtąja kalba. Leningrado srityje daugiausia suomių susitelkta Gatčinoje, Oranienbaume (sovietų Lomonosove) bei Keltto (sovietų Vsevolžske), bendras jų skaičius mieste ir priemiesčiuose – iki 8000.

Ingrijos suomių kalba nevienoda, ją sudaro rytų Suomijos tarmės, kurioms artimiausios yra inkerių bei karelų kalbos.

Suomiams atsikėlus į Ingriją, buvo imtasi platinti liuteronybę. Stačiatikiai buvo įpareigoti lankyti ir liuteronų mišias, o pereinantiems į liuteronybę buvo skiriamos piniginės išmokos, jiems buvo mažinami mokesčiai. Liuteronybė palaikė suomių švietimą – 1643 m. kiekvienas miestelis turėjo savo mokyklą. Suomių kalbos egzaminai, egzistavę jau švedų laikais, išliko ir vėliau.
1785 m. Kolppanos kaime buvo atidaryta pradinė suomių mokykla, o 1863 m. ten atsirado teologijos seminaras, rengęs parapijų tarnautojus bei mokytojus. Atėjus rusų valdžiai, stačiatikiai inkeriai ir vadžiai greitai rusėjo, bet suomius palaikė liuteronybė, taip pat artumas pačios Suomijos, kuri nuo 1809 m. buvo Didžioji Kunigaikštystė su didele autonomija. 1870 m. Sanct-Peterbourg'e pradėjo eiti laikraštis Pietarin Sanomat, o 1871 m. buvo išleistas kalendorius Pietarin suomalainen kalenteri. Nepaisant sustiprėjusios rusifikacijos, 1899 m. Skuoricoje įvyko pirmoji Dainų šventė, o 1913 m. jau šeštoji buvo švenčiama Kolppanoje. Po 1905 m. revoliucijos kultūrinio gyvenimo sąlygos, remiant pačiai Suomijai, dar pagerėjo.
Pirmaisiais sovietų valdžios metais buvo praplėstas vaikų mokymas suomių kalba – 1918 m. veikė 314 mokyklos. Pagyvėjo kultūrinis gyvenimas. Suomių kalba buvo vartojama įstaigose, skambėjo per radiją. Ėjo 10 laikraščių, iš jų 2 – dienraščiai. Nuo 1927 iki 1937 m. leidykla Kirja išleido 768 knygas.
1928 m. Šiaurės Ingrijoje buvo įkurtas Kuivaisi (Toksovo) nacionalinis rajonas, bet tais pačiais metais prasidėjus kolektyvizacijai, apie 18000 suomių buvo ištremta iš Šiaurės Ingrijos į Rytų Kareliją, Vidurinę Aziją bei kitas vietas. Apie 1929 m. buvo fiziškai sunaikinta apie 13000 suomių, o 37000 kentėjo tremtyje. 1935 m. dar 7000 buvo ištremta į Uralą bei prie Kaspijos jūros, o 1936 m. 20000 buvo ištremta į Sibirą ir Vidurinę Aziją. 4 Šiaurės Ingrijos parapijose visai neliko suomių. 1932 m. buvo uždarytos visos bažnyčios, o 1937 m. suomių mokyklos buvo pertvarkytos į rusiškas, daugelis intelektualų sušaudyta, sustabdyta bet kuri nacionalinė kultūrinė ir socialinė veikla. Kuivaisi nacionalinis rajonas buvo likviduotas 1939 m. 1942 m. Leningrado blokados metu iki 30000 suomių buvo ištremta į Sibirą. Nuo 1942 m. iki 1944 m. spalio 31 d. apie 63227 Ingrijos pabėgėlių, suomiai, inkeriai ir vadžiai, buvo perkelti į Suomiją. 1943 m. Ingrijoje liko 4000 suomių.
Karui pasibaigus, 55773 pabėgėliai buvo sovietų išreikalauti atgal ir išskaidyti po Novgorodo, Kalinino, Vologdos, Sverdlovsko bei kt. sritis. Po karo iš suomių šeimų buvo atimami net jų įvaikinti Ingrijos našlaičiai.
Tremtiniams buvo leista grįžti tik 1956 m. Nuo 1977 m. Caro Miestelyje (sovietų Puškine) veikia suomių liuteronų bažnyčia.

"Perestroikos" metais yra įkurta Ingrijos Sąjunga (Inkerin Liitto), jungianti Ingrijos suomius, inkerius ir vadžius.